Dar karta atsiduodama išdaviko glėbiui supratau: tai ne kerštas jam, o toliau tęsiamas mano mazohistinis poreikis kankinti save. Troškimas skausmo tiesoje atrasti bent krisleli malonumo. Tikėjausi, kad po kiekvieno mūsų suartėjimo, jis vis labiau supras ko neteko, pradės vertinti tai ką dabar turi, ir ko tikriausiai jau niekada nebeturės. Ar bent jau mažų mažiausiai supras kaip atsidavusi jo kūnui esu, savuoju. Deja, prasidėjusios raumenų konvulsijos, it dvesiančio pasiutusio šuns prieš mirtį, ir vienintelė frazė, kuri kaip ir anksčiau nukaudavo visas mano abgailėtinas viltis, ir blokšdamos atgal į savigailos duobę, net neleido man pasiekti to, dėl ko taip artimai glaudžiasi dviejų suaugusių žmonių kūnai, siekdami to kas dabartinėje visuomenėje pabrėžtinai iškeliama virš visų kitų vertybių.
- Veronika, aš nebegaliu! – pulsuodamas, tvinkčiodamas, netgi šnopuodamas, besidalindamas savo abgailėtinos egzistenijos syvais, dar labiau prispausdamas mane prie lovos suglebo, atitolindamas galimybe bent ranka pasiekti sueities vietą, ir tokiu būdų atsiimti savo malonumo dalį.
Šiaip ne taip pasiektą susijungimo tašką ėmiau masažuoti pirštais. Po truputi jaučiau kaip į mano mintis įsibrauna šviesiaplaukis, mėlynakis gražuolis, pilvo kaladėles, įdegusią krutinę ir bicepsus pridengęs baltais, trumparankoviais marškiniais bei gražu riesta užpakaliuka slepiantis šviesaus lino kelnėse. Aplinkui šviesu, sėdžiu papludimyje, žydro vandenyno bangos liečia kojų pirštus, šiltas Kanarų vėjas taršo ruginius manuosius plaukus, kokosų palmių viršūnėse tupintys egzotiški paukščiai niuniuoja brizo dainą.
Esame vieni, todėl jis nedvejodamas pradeda nurenginėti mane godžiai siurbdamas mano lūpas Švelniai griaudamas mane ant balto biraus smėlio jis be vargo nusimeta marškinelius ir visu stangriu kūnu, švelniai suimdamas mane ties sėdmenimis, lėtu judesiu isikverbia ten kur manoji širdis apsąla supratusi, kad mes dabar vienas kūnas, viena visuma.
Deja, noredamas miego mano realusi meilužis žlegteli šale, kaip muilo burbulą susprogdindamas paskutinį mano įdealų nuotyki saulėkaitoje, kuris taip gražiai rutuliojosi mintyse. Supratusi, kad vis dėl to trečias kartas gali sumeluoti - nerizikavau ir apsivertusi ant kito šono, veidu į sieną, pasinėriau į miego ir sapnų pasaulį.
Nubudau atrodo vos spėjusi sumergti akis. Andriaus šale jau nebuvo, liko tik plėskas jo būties kvapas. Tai buvo nauja jo darbovietė, todėl kaip anksčiau, jis dabar sau neleisdavo ilgiau gulėti lovoje ir darbo vietoje pasirodyti gerokai po aštuonių. Nors man, naujasis Andriaus darbas nelabai patiko, nes įtarima kėlė iš kažkur atsiradęs buvęs kursiokas, kuris pasiūlė jam naujas pareigas sunkiūjų krovininių mašinų įmonėje, bet tai tik dar viena iš daugelio mano nuojautų, kurios galbūt triumfuodamos kada nors išlys į pavišių, frazę „aš tau sakiau“ pavertusios iškilminga daina ar himnu. Kad ir kaip bebūtų, aš tuos pastaruosius mūsų bendro gyvenimo metus, stengiausi naiviai tikėti visu tuo, kaip ir dabar – pamiršdama, grūdau į tamsiausias pasąmonės kerteles.
Atsikėlusi, lydima rusų mėlynojo katino nusliūkinau į vonią. Norėjosi nuprausti kūną, kuris dabar buvo padengtas išdaviko sudžiūvusiu prakaitu. Sename subraižytame vonios veidrodyje pamačiau blyškiaodę, dvidešimties kilogramų netekusią, mėlynakę mergaitę. Vasaros saulės nublukinti, kiek pasiriebaloję plaukai pastaruoju metu įgavo tendensiją suktis, sudarydami šlapio efekto įspūdį. Pastebėjau, nukritus masei - sumažėjo krūtys. Dabar jos atrodė kaip du prilybdyti, kalėdiniai mandarinai. Nors gal ir kiek kraupiai atrodantis vaizdelis, bet man labiausiai patiko pilvo apačia, mėgau atsišovusius dubens kaulus ir bambą. Tikriausiai net tada kai išgyvenau spoguotą paauglystę ir bjaurėjausi viskuo kas susiję su nuogu mano kūnų, bijodama tai pripažinti pati sau, labiausiai mylėjau ta nedidelę skylutę, ruoželį, kuris kažkada jungė mane ir mano gimdytoją.
Duše įdėmiai prausiu kiekvieną kūno centimetra, nepalikdama galimybės likti nei vienai druskos molekulei, kuri primintų man praeitą vakarą, ir eskortą kurį pasirinkau pati. Neturėdama nei menkiausio noro but stebima, buvau sekama dviejų žalių akių. Katinas buvo mūsų bendras pirkinys, kai atidėliodami mintis apie bendrą vaiką jį įsigijome. Vėlgi nežinau kodėl, bet po mano apsisprendimo gyventi atskirai, jis liko pas Andrių. Gaila buvo palikti Kipšą, nuo pat mažumės globotą, augintinį. Žinodama dar ir tai, kad Kieša buvo išdavystės liūdininkas, vistiek jį mylėjau, nors jis jau buvo atpratęs mane matyti kiekvieną ryta, dieną ar vakarą. Net su šypsena prisimenu kaip gindavom jį iš lovos sekso metu, o vargšelis ropšdavosi ieškodamas vis kito kelio.
Apsiviniojusi, vonioje rastu šiurkščiu rankšluosčiu, nupėdinau įsijungti Andriaus kompiuterio, kol ūžiantis ekranas įsisiūbavo, spėjau pasidaryti kavos, niekaip negalėdama suprasti kaip informacinių technologijų specialistas negali susitvarkyti asmeninio kompiuterio, susidūriau su kita kliūtimi. Ekrane atsiradęs laukelis akiplėšiškai iš manęs reikalvo slaptažodžio. Kiek pamenu, Andrius buvo ganėtinai koncervatyvus, permainų nemėgo. Tikėdama tuo, laukelyje password įvedžiau žodį „netikras“. Riaumodamas kompiuteris, pasveikinamąją ariją, pranešė apie sėkmingą įjungimo procesą. Lange sąžiningai pasitiko juodas retriveris, wordai, skypai, power pointai, nubodžiai nepakeitę savo vietos, neidomiai badė akis.
Niekaip negaliu suvokti kaip toks Andrius, išdrįso tokiam dalykui kaip neištikimybė? Net visi porno filmuikai nepakeitę savo vietos kompiuterio kibernetinėje atmintyje.
Atsidarau darbinį failą, kuriame kaip visada randu jo mylimiausią nuorodą į dar slaptesni folderį, kuris pavadintas extream. Jame Andrius slėpė baisiasnias nuodėmes netgi nesirįžtančias konkuruoti su juodžiausiais porno filmais. Tai jo išdavysčiu saugykla. Nesuvokiu kokiais tikslais jis vis dar laikė visus kiber seksus, arba kurių galų folderį reikiejo pavadinti extream - toks žodis dar labiau traukia akį. Atrodo, jis visą laiką tikėjosi kad aš tą nelemtą aplanką rasiu. O gal iki šiol jis vis dar nežno extream‘o saugomu paslapčių. Šiais laikais prostitucija darosi nemadinga, netgi neturi galimybės konkuruoti su kiber pažintimis, bei glamonėmis. Net nereikia būti informaciniu technologijų specialistu, kad galėtum užmegsti kažkokį ryšį, ir štai kokia nors ‚‚Pasiklydusi‘‘ sekso mėgėja ateina įvairiausiomis formomis ir pavidalais pas tave, pati. Visą laiką čia užsuku pažiūrėti, patikrinti ar istorija nebus papildyta dar vienu kokiu nors neištikimybės būdu. Visada būtinai paskaitau kokiu būdu jau tai padarė.
Pokalbis nr. 1.: „ <Pasiklydusi> laba
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
..
.
.
.
.
Deja, apart senų įkalčių, nieko naujo nesuodžiau, akis neužfiksavo. Nors tikėdama savo nuojautomis – žinojau, kad dar daug ko nežinau. Palikusi rankšluosti ant lovos, įsispraudžiu į amptemtus šviesius džinsus bei lengva palaidinukę. Kuris laikas dar gainioju, neišsidūkusį katiną kambaryje. Vargšiukas, niekas su juo nebežaidžia, matosi senokai ragvęs dėmesio. O pamatęs mane šių namų tarpduryje, besiruošiančią išeiti, su giliu liūdesiu pabrėžtinai sukniaukęs išnyksta koridorio, po to kambario gilumoje.
Ak, jai ne kambariokė alergiška kailiui, tikriausiai jį pasiimčiau į savus namus.
Išėjusią mane pasitiko dargana, šaltu drėgnu veju glostydama veidą bei plaukus. Ruduo po truputi vertesi į vėlyvajį, medžiai buvo nuogi ir styrojo plyname murinių dėžučių lauke. Balos atspindėjo dangų, galėjai net akių nepakelus eiti ir matyti kas darosi virš plėvesuojančių savų karčių. Juodvarniai sėdėdami ant pilkų šakų krenksėjo, pranašaudami artėjančią metų pabaigą. Prekybos centrai, parduotuvės, kirpklos ir visos kitos viešos įstaigos reklamavo laukiamų švenčiu maratoną – apsirijimo, neišsipildydžiusių metinių planų ir lūkesčių laiką.
PAŽINTIS
Andrius nesenai buvo išsiskyręs. Netikusi, pusmetinė meilė, ir netikęs bandymas jos ieškoti privedė iki skelbimų viešuose internetiniuose puslapiuose. Slapyvardis Lotos, mane, patraukė iškarto. Niekada netikėjau tokiais pseudonimais, kaip Karštas arba Kietas, todėl mistiška, jo manymu poza, tada man atrodė kaip žiedas kuris auga tik pasakose arba bent jau šiltuose kraštuose, kurie man paprastai mirtingąjai iš kaimo glūdumos, tikinčiai ir viltingai rimuojančiai Salomėjos Neries poeziją, skambėjo kaip iš dangaus atsiųsta galimybė arba dar viens šansas rasti gyvenimo prasmę, nors tikslas skambėtų - tikslingiau. Nematydama, jo, nuotraukos oranizavau aklą pasimatymą.
Diena buvo karšta. Tai buvo berods birželio ar liepos vidurys. Susitarėm susitikti prie katedros. Betoninės, pilkos grindinio plytos alsavo karščiu, laukdamos vasarinio prausiančio dušo. Medžių lapai buvo pasidengę dulkiu bei mašinų smogo pilkuma, o miestas ištuštėjęs, atrodė it siaubiamas pandemijos. Žmones nualinti karščio, kaip išmanė taip gynėsi nuo gresiančio saulės smugio, kuris tais metais stipriai tvojo smiltynės miškams, paskui save palikdamas tik styrančius juodos anglies plotus.
Tada nepripažinau suknelių, todėl įsispaudus į per daug laisvus džinsus, ir pernelgyg nudrenktus marškinėlius susirišau plaukus į arklio uodegą ir užsidėjus beisbolininko kepuraitę vaidinau laisvą ir nepriklausomą menininkę. Buvau katik baigusi visažistės specialybę, todėl ieškodama nuotikių asisprendžiau - Vilnius bus tinkama dirva mano talentui suvešėti.
Vien dirbti, valgyti ir miegoti man buvo nuobodu, mėnesį jau bandžiau regsti naujas pažintis, tyrinėjau vietinių klubų fauną ir florą. Turėdama gausią kolekciją darbiniame kosmetikos krepšyje, užsitepiau tik vieną sluoksnį makiažo pagrindo, nes mėgau labiau kitus daryti gražius. Kiek pablizginusi lūpytes patraukiau centro link. Buvome susitarę - atpažinsiu jį iš ryškiai oranžinių marškinėlių. Išėjusi pro duris netekau amo. Kaip tyčia, tą dieną, bendros sąmonės vedami žmonės, pasirinko įvairiausių atspalviu koloritų bei formu ryškius ir mažiau ryškius oranžinius apdarų atspalvius. Pasimetusi, be žado, net prisėdau ant kepinančių katedros laiptų. Ieškodama vieno to išrinktojo, spėliojau kuris iš praeinančių vyrų netikėtai ištars man „labas, aš noriu buti su tavimi“. Skaičiavau kiekvieną praeinantį, nusivildau jam praėjus, mačiau baisiasnius ir gražesnius, kol kitam katedros gale aptikau tokią pačią vienišą figūrą, išgąstingai pasimetusią ir tiriančią aplinką. Plaukų retumą pamačiau iš toli, jis nebuvo praplikęs, bet didelis plaukų kiekis neatstojo jų plonumo. Todėl, per želė formuotą šukuoseną matėsi, o tiksliau švietė galvos oda. Jis nėra aukštesnis už mane, dar labiau nedidelį ūgį pažymėjo atsišokęs, studentiškus laikus menantis ir nedidelę alaus statinaitę primenantis pilvas. Sėdėjau ir mąsčiau ryžtis, prieiti jam ir pasakyti „labas aš tau skirta“ ar nerti į krūmus, palikusi jį ieškoti, taip kaip aš pastarasias penkioliką minučių ieškojau jo, toliau tyrinėjau ir tikėjausi labiau išvaizdesnio princo, nors ir be balto žirgo.
Neturėjau galimybės atrašyti, nespėjau pasipildyti telefono sąskaitos, ir buvau kamuojama minties slėptis, tik staiga palaimingos šypsenos jis pastebėjo mane ir triumfuodamas jau kulniavo kriptingai mano pusėn. Neištvėriau, prisidegiau cigaretę. Tokiu gestu, gal net tikėjausi atstumti vienišių, bet jau buvo per vėlu: nei jam, nei man nebuvo kur trauktis. Jis buvo per daug žingsnių priartėjęs. Akis dengė akiniai, kažkiek slepiantys užkritusius liūdnokus vokus. Kampuotas veidas matosi buvo nesenai brūžintas kiek atbukusiu skutimosi peiliuku, o keistas, kiek rugštokai saldus jo kvapas jau sklandė atneštas vėjo. Pasimečiau. Nebeturėjau kur dingti. Atžigiavęs tarsi kareivis, jis jau spaudė pažintinę šypsena, rodydamas dantis. Bent jau sveiki ir ne kreivi. Pagalvojau sau.
- Labas, aš Andrius. – drąsiai ištarė savo vardą naujasis pasimatymų draugas. Nežinau kodėl, bet vienintelis vardas kurio aš labiausiai nesitiėjau buvo kaip tik šis.
- Giedrė, malonu. – gal ir malonu, bet niekaip nesuvokiau kaip sugebėjau sumeluoti savo vardą.
- Ką manai veikti? – paklausė, versdamas mane įtarinėti ir prisigalvoti šlykščiausių dalykų. Nepasimesdama ir trokšdama, kad ir kaip mėgau saulę ir šilumą, slėptis kuo giliau ir toliau nuo karščio, pasiūliau tik vieną variantą:
- Picerija. Trakų gatvėje? – jis tikriausiai nesitikėdamas, truputį nustebo, bet pritariamai linktelėjo, o aš emiau teisintis ir ieškoti, bet kokių pasiteisinimo priežasčių kodėl jis penkioliką minučių turėjo laukti. Aplinkybės buvo man palankios nepaisant pasibaigusios mobiliojo sąskaitos, aš jo išvis neturėjau.
- Sąskaita pasibaigė, o berods ir išvis palikau telefoną namie. – salsvas jo kvapas, pradėjo erzinti mano jutiminius uoslės organus, stengdamasi to neparodyti emiausi šiokio tokio tardymo:
- Tai kaip vasaroji? Ką veiki? – įsivaizdavau, tiksliau tikėjausi, kad picerijos, kuri buvo rūsyje, vėsus oras numalšins saulės, prakaitu bei vyriškų netikusių kvepalų miksą.
- Šiaip tai dirbu, savaitgalius leidžiu kaime, pas tėvus. – ot velniava, pagalvojau. Nejaugi dar vienas mamyčiukas mano gyvenyme. Mes judėjom Trakų gatve auštyn. Nepaisant alinančio karščio, man ir šiaip buvo silpna. Tad ragindama paskubėti, pati inirtingiau pėdinau. Pasiėkę vietą, nekreipdami dėmeso į padavėjų siūlomas vietas patraukiam rusin, kuris buvo beveik sausakimšas vėsumos ištroškusiųjų. Iškart užsisakiau mėgstamą vištienos apkepėlę su grybais. Andrius alaus ir berods picą. Laukdami maisto bandėm rutulioti pokalbį:
- Turi hobį? – įtartinai paklausė Andrius.
- Aš kaip visi, tradiciškai: mėgstu piešti, laisvalaikiu skaitau knygas. O tu? – nekantrvau, kaip vaikas, laukiantis kalėdinių dovanų išpakavimo meto, tačiau ir vėl buvau įtartinai nustebinta:
- Koks tavo požiūris į žvėjyba? – giliai viduje sukikenau, prisiminiau kaip kažkada vienas veikėjas gyrėsi turįs hobį žvejybą, tačiau per kažkokį turistinį žygi nesugebėjo pagauti net menkiausios žuvelės, kurią bent laukiniam katinui galėtume sušerti. Nors žinojau ir kitą tiesą: nuo pat vaikstės aš buvau alergiška žuvies produktams, net per ilgas užzibuvimas vandenyje prišaukdavo bėrimą.
- Esu visiškai alergiška žuviai, ir visoms jūros gėrybems, vandens augmeniją valgomą ar ne, taip pat galima priskirti prie to pačio. – atviravau.- žvejoti nelabai mėgstu, nes perdaug palaikius laimikį rankose išberdavo delnus, o ir šiaip nelogiška žvejoti jai negali valgyti žuvies. Nors, dėl azarto pasivaržydavome, karts nuo karto su kaimo berniukais, vaikystėje. – priešais mane sėdintis žmogus truputėli nustebo, greitakalbe išberto pareiškimo. Bet tęsė toliau, o netikėtumas dabar prispaudė mane:
- Aš tai nuo keturiolikos metu esu užkietėjęs medžiotojas, ir mano tėvas medžiotojas, - o senelis, pamąsčiau pati sau.- ir tai yra mano hobis kurio aš niekad gyvenyme neatsisakysiu. – ir ties tai žodžiais, kiek prisimenu, aš supratau iš kur tas pasišlykštėjimą keliantis, atsumiantį jausmą žadinantis salsvai rugštokas kvapas. Atrodo užuodžiau žudiko, jo aukos ir sieros kvapą. Kaži kodėl, akimirkai, akyse išvydau vaizdą: mačiau ties snukių suimtą stirnos galvą ir žudiko rankas, bjauriu senu virtuviniu peiliu pjaunančias žvėries kaklą. Mačiau kaip gyvūno riksmas susimaišydamas su paskutiniu atodusiu apsipila juodu krauju. Suvokiau, kaip katik atrodęs kvailokas Andriaus žvilgsnis, dabar virto žudikiškai apsimestiniu, giliu. Mintis paie krujuojančią pjautinę, gyvybę atėmusią žaizdą atėmė apetitą. Būtent kaip tik tuo momentu sulaukėme savo maisto ir gėrimų.
Iš lėkštes dabar į mane spoksojo nužudyta višta, apsikaišiojusi pievagrybiais ir apsirėdžiusi sūrio rūbu. Apetitas dingo visiškai. Tačiau neištvėrusi atrėžiau:
- Ir negaila tau visų tų gyvūnų? – tačiau neturėdamas kur dingti, ir matydamas mano įsisiautėjusia fantaziją, jis it žirnius į sieną pažėrė aibę argumentų.
- Mes tik prižiūrim populiaciją. Miško žvėrių, kartais prisidaugina labai daug, o visiem neužtenka maisto ten kur jie gyvena, todėl jie pradeda ėsti ūkinikų derlių. Ūkininkai, lydimi nepasitenkinimo, kreipiasi į mus. – kaži kaip jis jaustusi jai jo kaimo populiaciją kontroliuotų koks nors didesnis ir galingesnis medžiotojas, pasvarsčiau. - Be to, mes nešaunam į sveiką gyvūna. Taip pat turime išklausyti kursą, kuriame pasakojama kaip atskirti sena ir paliegusį žvėrį. – nieko sau, pagalvojau. Dar kartą paknebinėjus maistą atidaviau apkepėlę padavėjai.
Pokalbis mirė, negavęs progos įrodyti savo vertės.Nusprendusi, kad prisiklausiau pakankamai bjaurybių, dabar ieškojau galimybės sprugti. Pasitesindama, jog reikia į darbą, palikusi pinigų už nesuvalgytą maistą pakildama nuo stalo atsisveikinau.
- Aš tau parašysiu, ar paskambinsiu... – medžiotojas, akivaizdžiai susidomėjęs manimi, nenorėjo manęs taip ramiai paleisti. Tačiau, tegalėjau išlementi „IKI“, nes tai buvo trumpiausias iš mano atsisveikinimo žodžių, kurie dabar man sėdėjo ant liežuvio galo. Palikdama jį alaus bokalo ir nesuvalgyto maisto draugijoje.
Laiptai pasirodė ganėtinai statūs, net suklupau. Vaikydama, žudiko ir jo aukos, vaizdinius iš savo galvos stengiausi eiti net neatsisukdama. Bent jau tikėjausi, kad einu tokiu skubiu žingsniu, jog iš šono atrodo, lyg stengčiaus nesigręžioti. Deja tas kvapas ėjo man įkandin. Staiga pajutau kaip pradėjo viskas suktis aplink, apėmė šleikštulys, netikėtai aptemo akyse. Nualpau. Grimzdama į alpimo būseną dar regėjau, visai mielo, bet žudiku tapusio Andriaus veidą.
Busdama iš tamsos akimirkos, vėl užuodžiau tą kvapą. Atrodo praėjo tik kelios akimirkos. Iš paskos ėjas Andrius, jau spėjo, pamatęs mane griūvančią, surasti piniginę kuprinėje, kurioje buvusi asmens tapatybės kortelę, išdavė mano vardą visam pasauliui.
- Geriau jau ir būt nebegali - pagalvojau. Dabar neturėsiu jokios galimybės nuo jo pabėgti, o ir jaučiausi silpnokai. Vėl žmogumi atvirtęs Andrius švelniai glostė mano veidą, badydamas pažadinti mane tarsi karalaitę iš gilaus miego. Atrodo visai ne romantiškas aklas, gan keistokas pasimatymas dabar įgavo truputėlį kitokių spalvų.
-Veronika nubusk. – tarė jis mano vardą lyg visą gyvenimą būtų žinojęs, kaip mane vadina tėvai. Tylėdama, bet jau atsigaudama, suvokiau keblią savo padėtį. Stengiausi atsistoi, bandžiau negrabiais judesiais susirinkti savo daigtus. Ausyse tvinkčiojo. Supratau, kad vis dar esu apsvaigusi kaip kokia nepilnametė, išgėrusi alaus buteliuką karštą vasaros dieną. Neturėdama kitos išeities, leidausi lydima iki namų. Nepratarus nei vieno žodžio gestais rodžiau kur mane parvesti. Jaučiausi klaikiai. Situacija susivokiau jau prie durų: jis dabar net žinos kur gvenu. Palydėjęs mane iki trečio aukšto, nerimąstingai laukė kol rasiu raktą nuo buto. Nespėjus, jam, ištarti bent žodį, užtrenkiau duris. Dar akimirką pagalvojęs, girdėjau kaip nulipo laiptais. Dar po akimirkos išgirdau kaip sučirškė mobilusis. Andriaus žinutė: atsiprašinėjo, kad tokius dalykus pasakojo, nors įtarė, kad nesuprasiu jo pomėgių. Tačiau žinutė buvo greičiau bandymas pakviesti mane į antrąjį pasimatymą. Ir šiaip, veikiau mane paveikė staigios oro permainos, išlindus iš tamsaus ir vėsaus rūsio į karščiu alsuojančią gatvę, nei jo pasakojimai ir mano fantazija.
Nepaisant to, kad visiškai nekontroliavau situacijos, bet buvau tikra mergina, tokia kokia gali būti moteris: drąsi, bet baili, stipri ir silpna, labai moteriška tačiau kūną slepianti apdribusiuose rūbuose. Susidariusi tokia, gan keistoka, situacija jau žaižaravo visomis vaivorikštės spalvomis garsiai skelbdama saliuotjantį žodį „Romantika“. Kelias minutes dar patupėjusi prie durų paskambinau draugei. Norėjosi papasakoti kokį keistą nuotyki po mėnesio gyvenimo didmiestyje, šiandien patyriu. Nors tiesą pasakius jaučiausi kaip šuo pririštas prie važiuojančio dviračio. Bejėgiškai bandydama atsistoti ir bent pajudėti link virtuvės, pajutau kaip aštriabriauniai baldai tranko mano šonus, klubus, net alkūnes.
Toks buvo musų pirmas pasimatimas. Nors nesitikėjau, bet Andrius buvo atkaklus. Atakavo žinutėmis kiek tik galėjo, o aš kiek imanydama stengiausi neatrašinėti, tačiau nuobodulio skatinama, pasąmonės glūdumoje, jau sutikau pasimatyti dar kartą. Jaučiausi lyg maža, išlepinta princesė, kada noręjau tada atrašinėjau, o jai nenorėjau net neprisimindavau jo, net prisiminusi tokį pirmo kart gyvenime pasitaikiusio, alpimo faktą. Tačiau savaitės bėgyje, gerai apgalvojusi strategiją nusprendžiau tiesiai į akis išrėžti, jog nenoriu jo daugiau matyti ir girdėti. Princesiškas bruožas. Nusišypsojau viduje, rašydama atsisveikinimo frazes.
Artėjant vakarui, šį kartą prieš pasimatymą pavalgiau, prisikvėpinau, kad per savo aromatus nejausčiau jo tvaiko. Visiškai nesistengiau pasipuošti ir netgi likau be makiažo, netepiau nei vieno sluogsnio dekoratyvinės kosmetikos ant savo odos. Išėjusią, į gatvę, mane pasitiko Andrius su didelė rožių puokšte, net nežinojau kaip elgtis, o jug planavau išrėžti bjaurių žodžių laviną apie jo kvapą ir pomėgius. Tačiau likau apstulbinta, prisiminiau, kad net neturiu kur jų pamerkti, nes namie nebuvo nei vienos vazos, o trilitriniai stiklainiai nebūtų išlaikę svorio. Kiek pamenu, dar nebuvau mačiusi tokios gražios, didelės puoštės skirtos man. Glėbyje gelės buvo nesulaikomos, žiedų kekės veržėsi kaip paukščiai laisvėn. Net nespėjau susivogti kaip sėdėjau Andriaus mašinoje, degindama visas tragiškas sentensijas. Važiavome į kažkokią įpatingą vietelę. Išarto man kažkodėl, prisiklausiusiai mamos pamokslų, isijungė fantazija. Mintyse pirmiausia nusibraižė pabėgimo planas, po to viso vakaro scenarijus. Sumąsčiau, medžiotojas pasiūlys išgerti vyno, o po to pradės lysti bučiuotis, geriausiu atveju turėsiu slėpti gėdą nuo pačios savęs, o blogiausiu atveju mane ras kur miške išprievartautą. Net šiurpas nukrėtė visą kūną. Nepakarbiai nutrenkus gėles ant galinės sėdynės, įsitaisiusi priekyje šale vairuotojo, trinėjau maršrutą kuriuo mane veža. Tačiau kiek supratau į Vilniaus užmiesčius mes neketinome traukti. Medžiotojas pradėjo pasakoti apie nerealią vietą prie kažkokio biologų bendrabučio, dar kelios akimirkos ir mes jau sukome į kiemą.
Aš aiktelėjau. Vaizdas buvo stulbinantis. Nespėjau net suvokti kaip kojos mane pačios laipino iš mašinos. Akyse regėjau, tvora aptvertą, milžinišką upės vagą. Skardis beveik vidurį miesto, kitame krante matėsi žaižaruojančios miesto šviesos. Regėjau namukus kopiančius į kalną it piligrimus, tvorele lipančius vienolyno link. Mane užvaldė toks nenumalšinamas troškimas šokti, nes polėkio apimta jau įsivaizdavau besiskleidžiančius, didelius angelo sparnus. Nors tai buvo vakaras jaučiau atodangos galybę, kuri dabar visu grožiu buvo apšviesta menulio pilnaties. Danguje dar niekad nebuvau mačiusi tiek žvaigždžių. Jos tarsi šoko, vaikydamos mėnesieną, prieblandoje. Pamatęs mano ekstazės pagautą polėkį, Andrius švelnei priėjo, ir dar atsargiau apkabino. Atrodo bandė suaikyti, kad nenušokčiau. Pirmą kart gyvenime mačiau skardį ir dar tokioje keistoje ir netikėtoje vietoje kaip miesto centras. Girdėjau kaip plaka jo širdis. Net jaučiau jo alsavimą man į nugarą. Baiminausi tik vieno: nežinojau kuo dabar jam už tokį regini atsilyginti. Apstulbusi net ne užuodžiau jo kvapo, nors šiandien man atrodo jis jau nebesmirdėjo taip kaip anadien. Adrenalinas vis dar šoko tango mano venomis. Prieš visą skardžio galybę pasijutau it mažas niekingas padarėlis, nevertas trypti šios žemės. Andrius vėl nusliūkno į mašiną. Atsinešė butelį alhoholio.
- Mėgsti raudoną vyną? – nors čia nebuvo galima vartoti tokių gėrimų, ant tvoros prikabinta lentelė griežtai tai pabrėžė. Bet mačiau kaip butelis netekęs kamščio, jau stovėjo ant mašinos kapoto.
- Tik teks gerti iš plasmasinių taurių. - duodamas man vieną iš jų jau pylė dievų gėrimą. – „geri saldų vyną?“ – pridūrė jis ir tyliai skanaudamas pirmą gurkšnį, leido man susivogti, kaip pirmas yspudis greitai subliuško mano smegenyse. Tikrai pripažįstu dar nebuvau mačiusi skardžio. Maniau Lietuvoje tokių nėra. Bet dabar keistomis aplinkybėmis viskas apsivertė. Supratau, jog mane labiau stebino ne skardis, bet tai, kad dar nebuvau mačiusi tikros romantikos. Buvau apstulbinta, gėrio ir grožio kurį kaip vaikas neragavęs torto dabar godžiai saujom kimšau i burną. Tada pirma kart pajutau, nepaisant žudikiškų jo hobių, širdyje šiokią tokią kibirkštį. Sušvitęs mažytis blyksnis ėmė skatinti kraują judėti venomis. Tačiau negalėdama pajudėti iš vietos, ir nustėrusi nuo savo, pasimatymo pradžioje, kilusių minčių, nulenkiau gėdos pritvinkusias akis. Neturėjau kur dingti, o norėjosi išnykti ore, atsiprašymai taipogi nebūtų tikę. jis dabar sėdėjo ant mašinos kapoto, ir triumfuodamas toliau gėrė vyna su šypsena veide. Bijodama preiti ir padėkoti už tokį reginį,vėl atsukau jam nugarą. Žodžiais neišreiškiama kalba, sakydama jam „gali apkabinti“, ačiū. Ir netrukus jis jau siūle sumušti taurėmis:
- Už pažintį!- ramiu tonu reikalaudamas pakelti, rankosę turėtą, plastmasinę talpą, teliuskuojančią vynu.
- Už... – atsakiau viliokliškai nusukdama žvilgsnį nuo jo akių. Pajutusi svaiginančio vyno galią, supratau jog metas namo, nes negaliu įtarti kuo šis vakaras gali baigtis, bet jau atsirišęs liežuvis išdavikiškai nenustygo vietoje.
- Bet tu supranti jog seksas tik po trečio pasimatymo? – galima sakyti, jau iškeliau šiokį tokį ultimatumą, ir įpareigojau dar kartą susitikti. Žinojau – noriu būti nustebinta dar kartą. Tiksliau tikėjausi dar vieno įrodymo kuris paneigtų absoliučią klaidą, pirmąjį įspūdi, kuris labai ne koks pasitaikė. Nejučia išgėriau beveik visą vyną, nors turėjau įproti, likučius slėpti juodai dienai, šį kartą pripažinau alhoholio gėrimo laisvę. Apdujus, iškart įsijungė autopilotas.
- Metas namo, ryt anksti į darbą. – kito pasiteisinimo neturėjau, nes namie manęs nelaukė jokia katė kurią reiktų skubiai pašerti, ar mama, kuri būtų prisakiusi iki dvyliktos grįžti namo. Nors čia buvome vos kelias valandas, kurios prabėgo kaip akimirka, manyje jau virė galybė visokiausių minčių: stengdamasi paneigti širdį sušildžiusius jausmus, banžiau Andriaus veide ieškoti minusų. Nors jo hobis - buvo vienas didžiausių, su nekantrumu laukiau dar vieno pasimatymo. Kuris šį kartą turėjo skelbti verdiktą: įsimylėti ar tiesiog pabėgti, patikėti žmogumi ar tiesiog nugrūsti jį į palėpę kur dūlėjo dėžutė su užrašu „netinkami vartojimui daigtai“. Parvežta namo, puoliau kuo skubiau skambinti draugei. Norėjau pasidalinti antrojo pasimatymo įspūdžiais. Evelina, giliais atodusiai, reikšmingu balso tonu, taip pat alpo kitame ragelio gale. Vis dar akyse regėdama stulbinančius vaizdus galų gale verčiausi ant kito šono ir liuliuojama saldaus vyno skonio panirau į sapnų karalystę.
Pabudau kamuojama galvos skausmo. Burnoje šoko kakučių fėjos, klausydamos ant pagalvės įsitaisiusių pagirių demoniuku, riestomis uodegytėmis, abgailėtinai bruzginančių gitaras. Net mėtinė dantų pasta neišvaikė susirinkusios kompanijos. Mano organizmas ne įpratęs tokių ahoholio kiekių vartoti tokiu greičiu, bet kad ir kaip sunkų būtų buvę, reikėjo judėti į darbą. Nepajėgusi lįsti į dušą persirengiau švariais drabužiais. Diena praėjo vėžlišku žigsniu, paskui save vilkdama nuovargį bei blogą burnos kvapą. Teatre dauguma aktorių, su kuriais tą dieną teko dirbti, vartoja alhoholį. Kartais net be progos, tiesiog raumenims atpalaiduoti, todėl nenustebau kai niekas net nepastebėjo paskui mane besivelkančios alhoholio smarvės. Tačiau vakaras atėjo staiga, kaip ciunamis užgriuvo mano pečius. Kadangi draugų per daug neturėjau, o ir visi likę voliojosi prie ežerų kepdami visokius mėsos pusgaminius, užgerdami šaltais trankvilizuojančiais gėrimais, sumasčiau jog įdėją pasimatymui turiu dabar siūliti aš. Tai padriau pasitelkusi į pagalba mobilujį ryšį:
- Labas Andriau, gal i kiną? Šiandien rodys siaubiaką. Sakė geras. – bandžiau įtikinti.
- Labai šaunu, kur tave pasiimti? – atšovė medžiotojas, įgavęs pasitikėjimo savimi. Supratau, kad netikėčiausiais būdais aš jam papasakosiu savo gyvenimo istorija, kurią taip stengiausi nuslėpti. Jis jau žino mano tikrą vardą, lydėjo mane iki namų, o dabar išduosiu net savo darbovietę. Tačiau troškulys, bei noras būti žmonių tarpe, daug nenagrinėdamas galvoje besisukančių minčių, nurodė vietą kur lauksiu privažiuojančios mašinos. Po keliolikos minučių mes jau stovėjom eilėje prie bilietų. Nepamenu kodėl, bet norėjau pažiūrėti būtent tą filmą. Ir pasigailėjau.
Nepaisant visų baimės šuksnių, riksmų ir uždengtų akių,filmas vyko tris valandas. Bilietų buvo likę nedaug, todėl jis dabar sėdėjo man už nugaros, o aš įsikibusi tik savęs, bandžiau sulaukti pabaigos. Filmas, kaip tikras siaubiakas buvo kraupus: milžiniška butybė plėše gyviems žmonėms odas, o nusidėjusios aukos buvo varstomos tūkstančių spygliuotų vielų, vien kraujas, kankiniai ir kančios. Neįgyvendinti lūesčiai, pragaras susimaišęs su realybe. Nors filmas turintis paslėptą ir labai gilią mintį, buvo žiaurus, o baisiausia filmo pabaiga, kai herojė grįžta namo pas pasimetusį, mylintį vyrą, supranta jog ji nepabėgo iš kitos egzistensijos, ji vis dar paraleliam pasaulyje. Iš kurio ji tikriausiai niekada nepabėgs, nebus apkabinta mylimo vyro, nors sėdėjo tame pačiame kambaryje tik kitoje realybėje. Labai įstrigo vaizdas akyse kaip vyras užuodžia savo mylimąją, sėdinčią šale, jautė jos buvimą bet negalėjo jos apkabinti, o pasirodžiusios ašaros žiūrovu akyse nustelbė ką tik matytas žiaurybes. Buvo baisu.
Vėlgi vežama namo, prisiminiau – laiptinė kuri, laiptais kėlė link namų, buvo panaši į katik matyto siaubiako aplinką. Liežuvis išdavikas, vėl netinkamu laiku, padarė savo darbą. Paprašiau Andriaus, kad mane palydėtu iki namų, o priėjusi duris prisiminiau apie visokius vyno likučius slepiamus juodai dienai, arba kaip tokiai situacijai kuri rutuliojosi kaip tik dabar. Uždegusi žvakutes tikėjausi suteikti daugiau romantikos dideliai erdvei, kuri savaime aišku asocijavosi su filmu, tačiau loftas - lieka loftu. Prisėdome virtuvėje prie stalo. Mus skyrė, didelės vyno taurės, kuriose teliuškavo rausvas gerimas, tiksliau jų likučiai. Aptarinėjant filmą, besiklausant muzikos ir kalbant apie aukštesnius dalykus suvokiau jog sėdžiu įsirėmusi nugara jam į krutinė. Namo lydėjęs Andrius, palidėjo iki lovos. Viskas savaime gavosi: bijodamas mane išgąsdinti, lėtai nurenginėjo mane. Leisdamas nurengti jį, jis nedarė staigių judesių. Leido kontroliuoti padėtį. Todėl kokiu greičiu norėjau aš - bučiavau jį. Netikėto prisilietimo truktelėję mano raumenys, jį nukrėsdavo mažo galingumo elektra. Apkvaitusi nuo alhoholio ir užplūdusio adrenalino galiausiai pasidaviau vyro galiai ir pasinaudojęs galimybe tuo dar labiau prisiglaudė. Nors nesijaučiau išnaudojama. Abu tuo metu skraidėm padangėse, kūnai liuliuojami aistros siūbavo it nendrės pagavusios pietų vėją. Šiurpuliukai bėgiojo kūnais, o aistros kulminaciją pažimėjo gilūs jausmingi atodūsiai.
Nebūčiau aš mergelė, o jis šaulys. Jam reikėjo poilsio, o man dušo – nuodėmei nuplauti. Prisiminiau įsikalbėtą trečiojo pasimatymo taisyklę. Net krūptelėjau, pagavojus, jog dar prieš kelias dienas mane nuo jo pykino. O dabar, štai jis vartosi mano pataluose. Staigiai pašokusi iš lovos tarsi laukdama grįžtančių tėvų puoliau greitai tvarkyti aistros išvartytus daigtus. Išsigandęs jis puolė rengtis, ir netrukus jis jau buvo vejamas lauk. Be atsisveikinimo bučinių ir saldžių labos nakties linkėjimų, išgynusi netekusį žado sugulovą, vis dar supama netikėtai apniukusios aistros aš grįžau atgal į lova. Tarsi save apkabindama, susiviniojau į baltus pukinius patalus ir vėl nugrimzdau i miegą.
Taip prasidėjo musų bendravimas. Gan netikėtai supratau jog pradedu jausti jam kažką daugiau, o vis dažnėjantys pasimatymai klampino į meilės liūną nors vis dar buvau išlaikanti savo paslaptį, dienomis virtusios akimirkos, vis labiau ją atskleidinėjo. Bendravome trečią mėnesį, kai jam staiga prirekė su kažkokia komanda dainuojančių studentų išvažiuoti į užsienį. Tada mane pakirto šiokios tokios problemos, pareikalavusios operacijos, kuri pririšo mane prie lovos savaitei. Operacija buvo skausminga, visas kūnas klykė iš skausmo, burna tyliai kentėjo susikaupusių haliucinacijų ir vaistų jūrą. Skaudėjo net plaukus, blakstienas, antakius. Drabužiai liesdamiesi prie manės atrodo palikdavo mėlynes ir nubrozdinimus. Gulėdama pradėjau suvokti, kokia yra svarbi ši akimirka, kaip reikia laikytis įsikandus momento kai neskauda, negalvoji apie skausmą arba net pasvajoti nebandei. Palatoje gulėdama, jaučiausi kaip žmogus paguldytas į karstą šale pūvančio lavono. Lubose tyrinėjau musių kelius, išmindžiotus labirintus, bet didžiąją dalį laiko pramiegojau.
Nesuvokdama rašiau, kad myliu, laukiu, pasiilgau. Nors stengiausi niekada neparodyti tokių jausmų, jis juos tinkamai priimdavo ir be jokių abejonių, atrodo, pasidėdavo ten kur reikia – gliai širdin. Prabėgo savaitė milžinišku greičiu. Išleista ambulatoriniam gydimui, vieną dieną pasiilsėjus nuo „balto“ kalėjmo, kibau į darbus. Profesionalumui augant, gavau pasiūlima išvažiuoti į Italją. Kvalifikacijos kėlimo programa turėjo garantuoti vietą svetimos šalies rinkoje. Dabar jau suvokiau – noriu būti su Andriumi, bet Italija ir karjeros perspektyvos taip viliojo. Susėdę pradęjom aptarinėti. Ginčijomės aštuonias valandas, diskutavom, verkėm. Galiausiai nusprendėm apsigyventi kartu. Atrodo dar vakar aš šlykštėjausi jo kvapu, negalėjau pakęsti pomėgių. Atrodo tada tokie skirtingi, dabar tapome artimi ir panašūs, dėdama stop ženklą ties svtimos šalies kultivuojamas mintis, aš jau pakuoju asmeninius daigtus bendram gyvenimui. Kaip ir būtų galima sakyti: jie ilgai ir laimingai gyveno nerealaus grožio ir dydžio dvare, apsupti nerealus tankio miško, prisigimdė daug vaikų, vaikai anūkų, sulaukė proanūkių, bet deja taip būna tik pasakose. Laimingai gyvena tik princesės, pelenės, ar raudonkepuraitės su visais savo giminaičiais bei naminiais gyvūnais kurie kalba išmintigiausiomis frazėmis. Realiam gyvenime pasakos baigiasi. Sugyventiniais tapę, kažkada buvę isimylėjeliai dabar spaudžaisi degtukų dežutėse, kurios dar vadinamos miegamaisiais rajonais, tikėdamiesi per amžius nepasenti ir visalaik turėti ką valgyti ar pamylėti.
REALYBĖ
Guliu, paslika, lovoje. Nesinori keltis, judėti net apsiversti ant kito šono. Suvokiu griuvanti savo pasaulį. Regiu sienas, lubas spaudžiančias prie žemės. Emocinis ištuštėjimas, pavertęs vėstančiu mėsos gabalu mano kūną, jau nebekamavo. Galvoje, širdyje, sieloje tvyrojo tuščia erdvė, neskaudėjo. Nežinau, ko reikalauti iš gyvenymo. Nėra poreikio siėkti, ieškoti, pažinti. Nebeturiu žmonių, kurie galėtų apkabinti, o ir apkabinama nelabai tenorėjau būti. Nejaučiau pykčio, meilės, neapykantos ar pagiežos. Temperatūros pokyčiai nebesvarbūs. Viską praradau, ką galėjau prarasti.
Regėjau save mirštančią įvairiausiais, skausmingiausiais būdais. Mintyse formavau tūkstančius būdų kaip galiu sunaikinti save, nutraukdama šią egzistensiją. Labiausiai tikiuosi nelaimingo atsitikimo pavizdžiui mane galėtu žioplą nutrenkti mašina. Autobuso avarijos metu, tikriausiai bučiau vienintelė kuri neišgyveno, nes gyventi nenoriu, man to nereikia. Mielai atiduočiau savo gyvenmą, tam kuriam reikia gyvybės. Jai mane kasnors netyčia pašautų, ir vedami pareigos gelbėti, gyditojai bandytų išsaugoti mano gyvybę – pasiduočiau mirties pranašams, angelams ar giltinėi. Tikriausiai kaip visos literatūrinės Veronikos svajojau apie paskendimą, tik nenorėjau skęsti Lietuvos purvinuose vandenyse, nors jokio skirtumo, kokio skaidrumo ar spalvos vanduo užlietų mano plaučius. Akyse regiu save, krentančią nuo tilto, paslydusią ir nusivertusią i vandenį ir lėtai grimzdančią į tamsą. Nesipriešinčiau, nesistengčiau išplaukti, pasiduočiau tūksntačiams litrų skysčio. Vandenyje, tapęs besvoriu, kūnas tampomas paskutinio atodūsio konvulsijų, palaipsniui mirtų. Smegenys uždustu. Negalėčiau verkti, tiksliau vandenyje nesimatytų ašarų. Per vėlai ištraukto kūno, niekas nebegalėtų išgelbėti. Gal būt net nesistengtų gelbėti. Dar geriau būtų jai mane rastų, srovės nuneštą, toli nuo miesto. Kūno neatpažintų ir palaidotų kaip neatpažintą asmenį, šale neatpažintų kitų nelaimelių. Ant visokiausiomis žolėmis ir bruzgynais apaugusio kapo paliktų tik stulpelį su numeriuku, kuris tikriausiai pasakotų apie lavono radimo valandą, bei dieną.
Pastaruoju metu stengiausi nejautrų kūną lepinti skausmingomis procedūromis: negailėdama pešiojau antakius, neleisdama iššaugti jokiam plaukiauliui su pincetu traukiojau vieną po kito. Skausmas kažkiek išblaškydavo, pažadindavo iš gilios nejautros miego. Jausdavausi gyvesnė. Be baimės sėsdavau į odontologo kėdę. Jai medikas būtų leidęs, gulėčiau išsižiojusi ir be nuskausminančiųjų injekcijų. Nežalojau savo kūno specialiai, kartais kiek stipriau isižnybdavau, ar įsikasdavau lūpos kamputį. Tačiau galiu kiauras dienas pragulėti lovoje, stebėdama lubuose besikeičiantį šešėlių teatrą. Šviesos ir tamsos kontrastą - dienos ir nakties žaismą, kambario lubų plotmėje.
Nors gal tai ir geras metas, kai jautiesi visiškai tuščia, neturi jausmų. Gal tai tiesiog pagaliau prasidėjęs apsivalimo periodas po kurio seks naujų jausmų ar pojūčių gimimas. Nors anksčiau, kiekvieną ryta atsikėlus sakydavau, - šiandien kitokia diena nei vakar, vakar buvo blogai - ir taip kiekvieną rytą, kelis mėnesius iš eilės. Tačiau šiandien suvokiu jog laukiau kaip tik šio momento, kuris tikrai po truputį panašėjo į tai kas vadinama fenikso pakilimu iš pelenų. Deja tai reikėjo bent jau pripažinti. Pripažinti sau.
Atsikėlusi emiausi baldų perstumdymo terapijos. Stumdžiau lovą, spintelės kol galiausiai pastebėjau jog pradinė baldų dislokacija, buvo tinkamiausia. Atsisėdus nubraukiau sūrų, kartumu alsuojantį, prakaitą. Palengvėjo. Nežinau ką žmonės daro po skirybų. Kokiais būdais bando išsaugoti sveiką protą. Internete radau keturis išlikimo būdus, deja nei vienas iš jų netiko arba buvo nepritaikomas mano realybėje. Norėjosi ką nors nuveikti, bet nesuvokiau nuo kurio galo pradėti ar kurio siūlo griebtis. Per daug jėgų atidaviau emocijoms, depresijoms, liūdesiui, nors niekada nebuvau linksmuole. Veidrodžio atspidyje visada save regėjau neramią, susimąsčiusę gal net kažkiek demonišką. Ižiūrėdavau aukos bruožų, arba tiesiog norėjau save tokią matyti.
Dabar sunkiausia pripažinti mazochistinius polinkius – kankinti save. Ir kaip išsigyditi polinkį į savidistrukciją. Įsivaizdavau save kaip kankinę, auką vardan kitų gerovės. Mačiau save kaip didelio mechanizmo detalę, kuri beveik neturi jokios reikšmės visam mechanizmo judesiui, tačiau rodančią kryptį, kartu kažką keičiančią. Visada prisidėdavau prie kitų žmonių asmeninių gyvenimo ar emocinių pokyčių. Negailėdama savo asmeninės laimės, užleizdavau vietą kitiems arba tiesiog tyliai atsistodavau nuošaly ir stebėdavau, be pavydo džiaugiausi dėl kitų. Galiu suvokti, kad reikia pagaliau kažką dėl savęs daryti, bet niekaip nesuprantu kuria kriptimi man reikia eiti, galiausiai su kuo bendrauti, ką dirbti.
Nors giliai širdyje, mažiausiai tuo tikėdama, aš pripažinau sau: - noriu keršto, noriu atsilyginti jam, taip kad skaudėtu tūkstančius kartų daugiau negu man – gavusi dūrį, peiliu į širdį, norėjau durti kelis kart daugiau atgal. Nors gal tai ir labai egoistiška, tačiau norėjau, kad jis kentėtų, o kentėdamas matytų mano veidą, tos kurią jis sumalė į miltus, padrė iš vienos didelės, akmeninės uolos žvyro duobę. Pasiduoti nemačiau prasmės, nes jai ne aš, tai jis iskaudins dar vieną, tokią pat naivulę. Gal net parneš jai lauktuvių iš lytiškai plintančių ligų sąrašo, arba pasės jos putliuose lūpuose herpį.
Reikia pradėti judėti, nes kitaip sąstingis apims visą kūną nepalikdamas galimybės kada nors pakilti iš pelenų. Riakia būti linksmiasniai, žaismingiasniai, nekamuojamai drovumo ar kompleksų. Išsitraukiau popieriaus lapą, kol dar turiu entuziazmo, emiausi rašyti savą išgijimo receptą punktais: 1) neturiu teisės liūdėti; 2) nors ir sunku, susitikusi Andrių neprisiminsiu niekšybių, kurias jis man pridarė (bandysiu jam atleisti); 3) atsiradus galimybėms rutuliotis naujoms pažintims aš nepulsių įsimylėti, o jai netyčia vėl sutikusiu Andrių miegamojo fronte, net nesikankinsiu (nes jis jug nesikankino užsiiminėdamas seksu su kitomis), neleisiu sąžinei griaužti savęs dėl vieno ar kito atsitiktinio poakalbio ar pasitaikiusio flirto; 4) būsiu dėmesingesnė pati sau; 5)elgsiuos taip kaip liepia širdis, o ne blaivus protas; 6) flirtuosiu; 7) dalyvausiu viešuose renginiuose bei vakarėliuose; 8) būsiu linksma, linksmaveidė, teigiama asmenybė; 9)svarbiausia: kai gyvenyme, ką rasiu, neaukosiu karjeros dėl meilės, o karjeros dėl savęs!!!;
Vykstantį prisikėlimo ritualą, nutraukė skambutis ir į butą isiveržė Ieva, nešina daržovių pilnais maišais. Ievą pažįstu jau kokius šešerius metus, jai ne daugiau. Rudaakė mergina,tamsaus gintaro žvilgsniu, dabar su tėvais kaime augina ekologiškas daržoves. Ir štai virtuvėje jau voliojosi pora maišų pilnų bulvių, morkų, salierų ( kurių niekad nesupratau, su kuo juos valgyti, ir kaip patiekti). Susirinkusi plaukus į kuodą ir pasodinus merginą prie stalo, strimgalviais puoliau daryti kavos. - Atrodo likimas pats padeda gyti, kai to nori, nors ir pati jau norėjau pabusti iš kūna ir smegenis apniukusio letargo miego. - Prisėdau kitame stalo gale, ir apsimėčiusios frazėmis “kaip sekasi?”, “kas geresnio?” , “ kas naujesnio?” bandėm lipdyt pokalbį. Nenorėjau Ievai pasakoti, kad tik nesenai grįžau iš kitų namų, kuriuose atidaviau savo kūną jam. Ji, net nebūtų abejojamai susimasčiusi, kur aš buvau. Žinodama visas mano silpnybes ir pomėgį kamuoti save egzistencijai nesuvokiamais klausimais, ji tik būtų nustačius tokią, kiek kreivoką veido miną, ir patylėjus. Pradėjusi vartoti antidepresanus jos veide pagaliau šmėžavo šypsena netgi pasigyrė, jog rado tinkamus, kurie leidžia jai vakare užmigti, o paryčiais anksčiausiai asikelti. Kaip visada aš turėjau ką papasakoti, todėl paįvairindama nuotykius nuostabos išraiška – tarsi garsiai sakyčiau “įsivaizduoji?”- negailėdama, daigtąvardžius puošiau būdvardžiais ir jų sinonimais. Vis pagalvodavau, kad tokie būdai, nupasakoti pilkai dienai, turėtų įvaryti nepilavertiškumo kompleksą. Kažkodėl, jaučiau Ievos norą konkuruoti, nors ir mylėjom viena kitą, kaip seserys, kaip sielos draugės. Iš veido vis nedingstanti šypsena, jau ir man kiek skaidrino nuotaiką. Tačiau mūsų širdys plakė vienodu ritmu, todėl jos tokią išraišką, slepiančią kažkokį nerimą iškart atpažinau. Ir didžiausiai mano nuostabai, viskas pasisuko kiek netikėta linkme.
- Besirąžydama mašinoj, bakstelėjau kitos mašinos galą, - su šypsena tarė, lyg besimėgaudama netikėtumo akimirka. – tik man taip gali nutikti. Išlipau iš mašinos ir apsidairiusi ar niekas nieko nematė, - nes mašinos buvo stovinčios, tik tiek kad Ievos rankinis stabdis neveikia, ir mašina pati pajudėjo. – paėmiau ir nuvažiavau į kitą vietą.
- Žinau, nenustebinai, patikėk tikiu taivim, bet ar nepagaus tavęs, kaip iš įvikio vietos pabėgusią? – bet buvau patikinta jog nėra, jokių liūdininkų. Toliau sėdėjom ir pliauškėm niekus, o mano galvoje sukosi šuokuosenos keitimo procesas, kuris ką tik užgimė mano galvoje. Pagalvojau, kad visai norėčiau pasikirpti trumpai, nes prisiminusi apie vieną iš, internete saitytų poišsiskyrimo depresijos gydimo būdų. Vienas, iš jų buvo, šukuosenos keitimas ar dar kažkas panašaus. Tik niekaip dar neįsivaizdavau savęs tamsesnės arba šviesenės. Tačiau patrumpinti ilgus, vargšiškai atrodančius, plaukus tikrai labai užsigeidžiau.
- Ieva, kaip manai ar verta man nusikirpti trumpai? – nutraukusi jos pasakojimą netikėtai prispaudžiau prie sienos. Visados tokias kvailystes dariau aš, todėl Ievai kuo smulkiausiai pradėjau pasakoti apie norimą įvaizdį. – taip trumpai, kad gale liktu tik vos vos plaukų, o akis dengtu ilgi kirpčiai. Jaučiu būtų nerealu! Ir tikriausiai galvoju; reiktų stipriai nusibalinti plaukus, nes jau senai to noriu, tik vis dar nedrįstu. – net pati nusistebęjau savo spalvos pasirinkimu, bet jau jaučiau kaip šiurpuliukai kaip mažos skruzdėlytės begioja po visą kūną. Esminių pokyčių taip stipriai prireikė dabar, kad net nesinorėjo jų atidėlioti velesniam laikui. Buvau jau pasiruošusi, griebti telefono ragelį ir užsirašyti pas vieną pažįstamą kirpėją, kuris nestokodamas fantazijos, kirpdavo, šukuodavo, dažomosiomis emulsijomis, teptuko potepiais, suteikinėjo paukams nerealius atspalvius. Jau akyse regėjau, kaip gelbėtojas ore mosikuodamas žirklėmis taršo mano nepaklusnius plaukus, ir kaip plaukų galuose susikaupusi bloga energija, krenta žemėn aimanuodama it deginamos karščio gyvatės. Paskaičiavau jog ilgokai, jau nesilankiau pas grožio specialistus. Pati kuo puikiausiai pasirūpindavau manikiūru, pedikiūru, depiliacijomis. Plaukus rišdavau į kuodą. Netvarkingai suveldama it šarkos lizdą, puošdama koiais nors blizgančiais niekučiais. Pradėjau įtikėti, kad tai bus visų iškilusių bėdų, sprendimo būdas. Dar vienas išsigelbėjimo, apsivalymo variantas.
Ieva, pagavusi mano minčių srautą, suprato, kad tikriausiai jai metas dingti, ir leisti mano fantazijai toliau siūbuoti ir ošti smegenų vingiais. Nors nieko svarbaus ir nepašnekėjom, bet kartais man tiesiog gera būdavo, kai ji atsirasdavo pačiu netikėčiausiu momentu, su juokingais, kartais galbūt graudžiais savo nuotykiais kurie praskaidrindavo apniūkusią dieną. Dievinau Ievos požiūrį į vyrus. Nei vienas vyras niekada ja nebuvo pasinaudojęs ( bent jau pati taip sako). Visada jai artėdavo skirybų momentas, ji pirma pavarydavo vaikiną trijų raidžių kombinacijos pasitikti už durų. Be to kiekvienas, arba tiksliau trys iki šiol buvę rimti partneriai, mylimieji jai būdavo, tik atstodavo patinus, tenkinantčius jos poreikius. Niekada nenusileisdama, tikriausiai niekada ir neisimylėdama, ji varinėjo kiekvieną ten kur jai reikėjo, kad jis būtų. Naudojo ašaras kaip ginklą suminkštintį sušalusias jų širdis, taip kad niekadėjai tapdavo paklusnūs kaip šuniukai, tabaluojančiais liežuviais. Su jais elgdavosi kaip su nusidėjeliais, kurie neverti pasigailėjimo buvo virinami pragaro katiluose, pilnuose smalos. Ieva šiuo požiūriu mane labai lenkė, todėl iš dalies jai pavydėjau. Pavydėjau Ievai dar ir ekonomikės proto. Gebėjimo, po „tūso“ kitą dieną parašyti didžiausius egzaminus ar kolius. Tačiau visada jai atrodė, kad mano gyvenimas spalvingesnis įdomesnis gal net prasmingesnis. Jai patiko neopriklausomos moters ar merginos vaidmuo, kurį ivaldžiusi buvau aš. Dirbau, gyvenau, vartojau alhoholi maišydama su linksmybėmis nepriklausoma nei nuo vieno mano aplinkoje besivaidenančio žmogaus. Buavau nepriklausoma nuo tėvų. Neturėjau įsipareigojimų, kuriuos ji turėjo užsikrovusi ant savo pečių. Nors savaime suprantama, kaimyno darže ir braškės atrodo saldesnės.
Ieva buvo mano nesėkmių, nuopolių liudininkė. Kartais, jaigu pasisekdavo, džiaugdavomės kartu. Liūdėdavom jai, nesisekdavo jai. Mus skyrė didelis atstumas, bet ištikus bet kokiai nelaimei iškart skambindavom viena kitai. Išverkdavom ašaras, valandų valandas, kalbėdamos telefonu. Kartais tiesiog, pasidarydavom vakarėli „tarp mūsų mergaičių“, ir savaitgali praleisdavom, gulėdamos lovoje, gerdamos alų ir žiūrėdamos įvairiausius filmus. Ji buvo vienas iš dviejų, pačių pačių, artimiausių žmonių, nuo kurio negalėdavau nuslėpti net pačių pačiausių jausmų, emocijų ar norų. Šiaip ir nereikėdavo nuo jos ką nors slėpti. Tiksliau neturėjau tokių paslapčių kurių, ji, nežinojo. Net ir dabar, žinojau, kad Ieva suprato, ko manosios lūpos neišdrįso pasakyti, tačiau nepuolė smerkti ar teisti, tik mąslingai patylėjo, pažiūrėjo į tolius už lango.
VYŠNINIS TABAKAS ir MONIKA
Ruošiuosi, vienam vakarėliui. Kadangi didžioji dalis susirinkimo dalyviu bus menininkai, nusipirkau vyšninio tabako. Tokiais atvėjais jaučiausi kaip sava, tarp režisierių, dailininkų, skupltorių ar muzikantų. Kimšau, ganėtinai stambiai sukapotas drožlės, lipniai kvepiančias vyšniomis, į aparačiuką ir lydima garso čiakšt čiakšt. Gaminau vieną po kitos cigaretes. Niekaip negalėjau rasti portcigaro, todėl kišau jas į tuščią cigarečių pakelį. Pamaniau, gal tai netgi geriau atrodys, negu aukso spalvos dėžutė su širdele, kurią man kažkada padovanojo Andrius, Valentino dienos proga. Sėdėjau prieš veidrodį, pasitiesusi baltą popieriaus lapą, nuo kurio karts nuo karto surinkdavau netilpusias tabakines pjuvenas. Šiam kruopščiam reikalui, šiaip sau nesugėbėdavau prisirįžti, todiel vią laiką, kai kimšdavau tuščiavidures cigaretes, pasistatydavau šale ir mažiuka buteliuka alaus. Neplanuoju vartoti šiandien daugiau alhoholio, nors maža ką. Visada būna priešingai negu manai, kad bus. Šiandien, kaip niekad, niekur neskubėjau, turėjau marias laiko, be to ir puoštis per daug nežadėjau, tai galėjau sau leisti užsiimti tokiais niekingais darbeliais kaip cigarečių kimšimas tabaku.
Išsikviečiau taksi. Vairuotojas kaip niekad, pasitaikė labai bendraujantis, nors mašinoje smirdėjo tikriausiai kokiu nors pigiu, ar netgi labai pigiu rūkalu, prakaitu ir dar velnias žino kuo. Jo, kiek kvailokas, gėris stebino mane. Nejučia, beklausydama, gal ir juokingu anegdotų (kurių aš vistiek nemokėčiau papasakoti kitiems), atsidūriau centre, gėlių gatvėje. Taksistas padarė nulaidą, mokėjau nestandartiškai mažiau – dešimt litų. Ibrukęs vizitinę kortelę, sakėsi lauks skambučio, kai aš užsinorėsiu namo. Pagalvojau, jis pamanė jog aš vietinė stoties darbuotoja. Gėlių gatvė, mieste, buvo ryški naktiniu plaštaakių, bei jų faunų gausa.
Mano draugė Indrė, dizainerė, čia gyveno su dar keliomis merginomis iš dailės akademijos. Namas nerealiai senas, aukštomis lubomis, nereliais koridorių labirintais butuose, bei įvairiausių dydžių kambariais, kuriuose it įrėminti sienose kybojo dideli senoviniai langai. Nieko naujoviško, nieko kas trukdytų kūrybiniams procesams. Butas alsavo kažkuo tokiu nenusakomu, gal net apsunkinančiu tokius pilkakūnius žemės gyventojus kaip aš, tačiau tokiems žmonėsm kaip Indrė arba jos kambariokės (tiksliau butiokės), tai buvo neišsemiamas įdėjų šaltinis, kurybinė dirva, kuria jos kasdiena apsėdavo savo naujausiais darbais, mažais meno šedevrais. Virtuvė buvo mažytė, joje nutrinta, sutrunyjusi, nusėdėta sofa. Visur pusiau prieblanda kapojama mažų žvakių šviesos. Smilkalų aromatų koncentraciją, vos tik įėjus vidun suspausdavo smilkinius, tačiau kiek pabuvus, pripratus vėl atleisdavo.
Indrė kaip visada – lakstė iš kampo į kampą vietos sau nerasdama, dejuodama dėl neplautos galvos ir vis trūkstamo laiko. Akimirkai nulėkusi į dušą, kitą akimirkai ji jau vėl drąskėsi po patalpą, ilgus, garbanotus, liemenį siekančius plaukus taškydama tai vienon tai kiton pusėn. Sekdama tabaluojančių karolių, blizgančius auskarus, atspindinčius kiekviena šviesos blyksnį, greitais mostais formavo savają šukuoseną, fenu. Mintyse vėlgi nusijuokiau sau, galėdama didžiuotis tuo, kad aš visą laiką visur spėju, o šiandien net dvidešimt papirosų prisikimšau. Ieškodama rankšluosčio virtuvėje šampanui atkimšti, kurį atsinešiau iš namų, niekaip negalėjau suvokti ko ji šiandien taip drąskosi. Jug tai eilinis vienas iš retai pasitaikančių išėjimas i klubą, tiksliau iš pradžių į barą po to į klubą. Duslus pokšt ir aš jau geriu pirmąjį gurkšnį tiesiai iš butelio, - „siaubas, kaip nemandagu“ – priminiau sau, pilstydama likusį gėrimą į puodelius kuriuos mes vadinome taurėmis. Indrės kambarys buvo mažiausias. Vidurį jo – čiužinys, atstojantis lovą. Tolimiausiuose kampuose fotelis, langas ir stalas „knyga“ už kurio garbanė slėpė davo darbus, akdemijos peržiūrų susikaupusias sąnašas. Man iš dešnės senas lagaminas, kuris atliko spintos vaidmenį, kuriame dauguma drabužių buvo juodi, nėriniuoti, susiglamžę bet kaip sumėtyti. – Nieko nespėju, - tiesdama ranką į atneštą puodelį, - duokš išgerti. – paskubomis išmaukė visą šampaną net nesusiraukus, ir gražinusi atgal, patikinamu veido judesiu, paskatino mane ipilti dar. Aš supratau, kad man reikia ją vytis, todėl irgi nestabdžiau.
- Pameni pasakojau apie Marių? – paklausė su tokia išraišką, lyg būčiau paskutinė užmaršuolė, nors tą vardą pirmą kart girdėjau jos lūpas tariant. – tuoj jis turėtu jau čia būti. – aš tik stebėjau, ja beskubančią ir nieko neatsakinėjau, akimirka ir durys skandavo garsų žadintuvo skambutį, nuo kurio net krūptelėjau, kaip ką tik pabudusi iš miego. Indrė vis dar drąskėsi nors atrodo jau kaip ir viską susitvarkė. Dar netikėčiau, Marius jau sliūkino, kambariu, Indrės link, nešdamas jai bučinį į skruostą. Aukštokas (kaip jai), toks visas pasišiausias, veidą smakrą slepiantis po trijų dienų barzdele, ryžokas vaikinas, gan liesas, atsisukęs ir nemaloniai nustebęs ištiesė ranka su pristomuoju paspaudimu:
- Marius... – eilinį kartą Indrė kažką maišo. Aš, jo tikrai nepažinojau.
- Veronika, malonu. – nusišypsojau atsakydama jam, ir jis rodydamas gan kreivokus dantis man atsakė tuo pačiu. Musų šampanas jau buvo išgertas, todėl vaikinas iš kuprinės išsitraukė kai ko stipriau, ir atsinešęs dar vieną taurė-puodelį jau maišė degtinę su obuolių sultimis. Sumiksavo ir man vieną, ir dar Indrei. Viskas, labai jau čia pašėlusiu ritmu šiandien vyksta. Dar prieš akimirką gėriau „burbuliukus“, o dabar jau keistą atsuktuvo pusbrolį. Indrė greitais mostais pradarė langą, ir mano giliausiai nuostabai abu išsitraukė po labai jau ne menišką cigaretę, tad su savais papirosais šiandien busiu išskirtinė. Giliai atsidususi, Indrė prisidegė cigaretę ir išmaukė atsuktuvą. - Nieko sau, - pamaniau, šiandien ji tikrai prisilups kaip reikiant. Jau pati jaučiau šiokį tokį alhoholio poveikį organizmui ir jo didėjančia laipsnių tvarką savo smegenims. Po kambari pasklido saldūs, minkšti vyšniniai aromatai, lidimi dumų debesų, namie niekam neleičiau rūkyt viduje. Bučiau visus net šalčiausią naktį išgrūdus laukan, nes nepakenčiau nikotino kvapo uždaroje patalpoje, bet čia buvo tai leidžiama, todėl sąžinė negriaužė. Mačiau, kaip Marius kalba su Indre, bet kažkaip nieko aktualaus man, leidžiančio įsiterpti į jų pokalbį, tad tiesiog ramiausiai sau apžiurinėjau aplinką lauke. Kelių minučiu pertraukėlė pasibaigė ir mes, truputį apgirtę, jau lipome į Mariaus mašiną. Naujas vairuotojas vingiuotais Vilniaus senamiesčio koridoriais, nardė kaip žuvis vandenyje, kiek supratau jis gyveno Vokiečių gatvėje, tai buvo patyręs – žinojo visus shortcutus iki klubo, kuriame jau grojo kažkokia nežinoma roko grupė. Sausakimšas klubas bilojo, kad čia aš durnelė jų dar nežinau, o susirinkusi minia tai net ošė euforijos ir alhoholio paveikta. Klubas sudarytas iš trijų dalių – aukštų. Viršutiniame – ramybės oazė su biliardo stalais ir staliukais keturiems, prie jų dažniausiai trindavosi niekaip savyje susivogti negalintys skinai, metalistai ir dar visokie pankeliai. Viduriniojo aukšto skiriamsis bruožas nedidukė scena, kurioje galėjo reikštis visokio mąsto, plauko muzikantėliai: rokeriai, metalistai ar dar kas, norintis pagroti ir padainuoti. Man labiausiai patiko rūsio dalis. Mažiausioje klubo dalye, buvo nedidukė šokių salė, kurioje pagal new elektro metal arba punkroc muziką galėjai blaškytis, taškytis, išlieti susikaupusią energiją ar dar kokį nors biesą. Prie mūs iškart prisijungė dar keli iš matymo pažystami veidai, tačiau su jais buvo linksma, todiel labai nesukdama galvos dėl to, kad jų nepažytu, užsisakiau orginalų atsuktuvą ir nulėkiau plaikstytis tarp besiplaikstančiųjų. Muzika, atrodo, eina kiaurai mano kūną, šviesos keičiasi, blykčioja nusidažo vis skirtingais bet besikartojančiais atspalviais. Patalpą karts nuo karto užplūsta akinatčios šviesos blyksnis arba jų gausa. Jaučiu, kaip įsilieju į šokančiųjų gretas, su savouoju šokiu, čia niekam nerūpi kaip tu atrodai, kaip šoki, ką geri. Svarbiausia – neužkliūti kitų. Ir pasisaugoti per daug besiplaikstančių, nes gali grįžt namo ir be danties arba visų, palikusi juos kokiam nors storam goriliškm metalistui. Mano mintys pradeda trūkinėti.
Mirkt: baras – perku dar vieną kokteiliuką.
Mirkt: šokių aikštelė, su aibe šokančiųjų.
Mirkt: kažkoks keistas viriškis, prie baro, man kažką pasakoja, bet kadangi esu jau girta ir per triukšmą nieko negirdžiu – tiesiog apsimetinėju, jog suprantu. Jis bruka savo vizitinę, jai ą popierėlį taip būtų galima pavadinti, ir aš akimis susiradusi Indrę bandau jai išaiškinti, jog man jau metas traukti namo.
Mirkt: ir mes pas Indre, geriu kavą, bet kadangi pastarosiomis naktimis labai sunkiai miegojau, tai ji man nė kiek nepadeda. Mažutėje virtuvėje sedi dar kelios merginos ir kai kurioms už parankių isikibę keli vaikinai.
Mirkt: trys vaikinai (tarp jų ir Marius), penkios merginos (tarp kurių aš ir Indrė). Geriu vandenį, nes pykina, atrodo tuoj vemsiu. Priglaudžiu galvą rie šaltos drėgnos sienos ir truputi palengvėjus, vėl tas nelemtas MIRKT.
Mirkt: virtuvėje tik Marius, aš, Indrė ir dar kažkokia simpatiška mergina.
Mirkt: aš sėdžiu mašinoje.
Tamsa, tyla, miegas.
Vos galiu atplėšti akis. Pro siaurą, jau kiek praplėštų vokų, liniją – matau baltas lubas. Sustingstu neleisdama iki galo sau atsimerkti, guliu kažkokieno lovoje (tikrai ne savo), minkštutėliai patalai kvepia saldžia vanile milteliais ir šviežiai keptais sausainiais. Bijau pajudėti, nes žinau sujudėjus – pradės dirbti smegenys, kurios po truputį sudėlios visą, dabar nepamenamą, nakties siužetą. Tikrai, pas Indre, nenakvojau. Žinau bet kokiu atvėju, kad ir kokia girta bebučiau buvusi, pasidedu telefoną prie galvos, po lova. Lėtu judesiu jau kaip tik ruošiausi kišti ranką laukan iš po patalų, kai kaškur nežinomoje patalpos tolumoje išgirdau žmogaus žingsnius. Širdis kalatojosi, galva dar nebuvo pradėjusi skaudėti, tačiau jau ruošėsi. Iškart greitu judesiu įtraukiau ranką į atgal, po patalais. Ir tyliai, toliau vaidinau miegančią. Supratau, kad esu nuoga, jaučiuosi it mažyčių šaltu adatėliu badoma. Nejaukumas r gėdos jausmas dilgčiojo visą kūną. Į kambarį, atrodo įėjo moteris, atpažinau iš mažų, lengvų žingsnių gauruoto kilimo paviršiumi. Širdyje nerealiausiai apsidžiaugiau, kad esu moters – merginos namuose, ir neatsiduriau pas kokį nors asilą, kuris tikriausiai netgi būtų sugebėjęs pasinaudoti susiklosčiusiomis girtomis mano aplinkybėmis. Būtybė, tykiai iėjusi į kambarį, atskleidė sunkias užuolaidas, ir man dar neatsimerkusiai jau buvo aišku – ne tik lubos šiame kambarye yra baltos. Supratau, kad tai ne ligoninė ir ne kokia išblaivinimo prieglauda, aš tikrai buvau kažkieno namuose.
-Veronika. Veronika, pabusk. –aiškiai ištarė, švelnus moteriškas balsas mano vardą, - Veronika, jau pirmą valanda dienos. Pietų metas. O aš dar pusryčius noriu tau patiekti. – nustebau, nes niekas niekados man nėra gaminęs pusryšių, nebent močiutė kažada labai senai, kai dar gyva buvo, todėl dabar nesiskaito. – Veronika, nubusk, jau reikia keltis ir judėti nes tikrai sustingsi, kaip akmuo, vienoj pozoj gulėdama, o ir atrodai ne per geriausiai. Norėjau tave įgrūst į duša vakar, tiksliau šiandien ryte, bet jau nepajėgiau tavės įtemti net į vonios kambarį. Tau reikia nusiprausti. Nagi pabusk, žinau kad jau nebemiegi. – joks žmogus taip meiliai nėra manęs kėlęs iš miego, pasijutau labai pamaloninta, netgi išdrįsau globėjai pažiūrėti į veida, pramekdama akis. Besiražydama, kaip katik pakilęs iš miego katinas, dar puse kūno migije, ištiesiau rankas į šonus. Tai buvo Monika, vakarykščio pasibuvimo, ištvermingiausia mochikanė, ko nebūtų buvę galima pasakyti apie mane. Tamsiaplaukė, trumpaplaukė - kiek vyriško sukirpimo plaukų, bet labai mielo veido ir gražaus mėlinumo akių, bei putlių lūpų, savininkė. Jos veide, stebint mano budima iš gilaus amžinybės miego, atsirado vis didėjanti šypsena. Ir mergina nekantraudama iš už lovos galo ištraukė padėkliuką su visokiausiais vaisiais ir daržovėmis, bei sunkaisniais ar lengviasniais šiltais pusryčiais. Ant padėkliuko buvo pastatyti keli alhoholiniai buteliai suporuoti su aukštaūgėmis stiklinėmis, nuo kurių mane net šiurpas nukratė. Ir ji iškart, vos tik pamačiusi mano rūgščią pasidygėjimo miną, puolė man įrodinėti šių alhoholinių gėrimų svarba rytiniai, ir tikriausiai ateinančios dienos, savijautai.
- Veronika, palauk nenusisuk, geriau pasakyk ką vakar gėriai? Parodyk pirštu. – man atrodo, tokį siužeta jau mačiau kažkokiame filme, ir tą veiksmą lydėjo „Rolling Stones“ daina, „I can‘t get no, sa-dis-facion, and I try and I try..“. parodžiau pirštu į degtinę kuri sotvėjo ant padėliuko, ir Monika ipylė maždaug šimtą gramų degtinės, itikinamai padavusi man taurė, galvos linktelėjimu liepė man išgerti. Neturėdama kitos išeities, nes buvau ne savuose namuose, ne savoje lovoje, visiškai nuoga, aprūpinta šiluma pasidaviau isakymui – išgėriau. Vos visko neišvėmiau, bet degtinaitė pasisklaidė po visus mano kūno kampučius, ir dar kiek krėsdama šleikštulio aš visai aprimau. Jaučiau kaip mano plaukai stirojo į visas puses, ir akių tušas tikriausiai išsiliejęs, kaip pas kokią apsižliumbusią mergaičiukę. Ohh.... pajutau net savo tvaiką. Smirdantis alhoholiu prakaitas buvo susimaišęs su vyšniniu tabaku ir tos skylės kurią aš vakar taip gražiai paminėjau, pelėsio aromatais. Uh net nupurtė drebulys visą mano kūną. Tikrai žiauriai norėjau dušo, bet kaip ir gėda buvo kažką ištarti.
- Gal gali į mineralinio stiklinę ispaust cintrinos? – paklausiau šnabždėdama ir tiesdama pirštu parodžiau i citrinos ir mineralinio pusę. Mane vis dar žiauriai stebino toks seseriškas gailestingumas. Ir paduodama ji man pradėjo pasakot vakaro eigą, kurios aš vis dar neturėjau savo smegenyse suformulavus.
- Marius ir Indre, vakar jau labai perdaug vienas į kitą buvo įsisiurbę, o tu kaip niekur nieko, lyg kokios bitės sugelta drąsiai atsitojusi, paprašiai, kad kas taksi iškviestu, nors matėsi, kad net pati nesuvokiai nei kur esanti, nei kuria kriptymi tavo namai yra. Susvirduliavai ir atsirėmiai į sieną, tada kaip tik suvokiau, kad Mariui ir Indrei maišausi ne tik aš, bet ir maišu tapęs, ju meilės naktį apsunkinantis tavo kūnas. Todėl paskubomis aš užsakiau mums mašiną ir padedama Mariaus tave įsodinom, bet kai supratau, kad tu tikria man nepasakysi savojo adreso, aš tada vos ne vos atsitempiau čia. – oi kokia gėda, šakės, negaliu. Jaučiau kaip mano „maišu tapęs kūnas“ net nustėro, iš neatsistebėjimo savimi. - tačiau vis tik pasiekusi miegamąjį pati pradėjai nusirenginėti ir prieš guldama į lova ą net pasidėjai mobilujį šale galvos. Nugriuvusią į lovą, nebesugėbėjau įkalbėti, bent jau nueiti į dušą. – atrodo Monika teisinosi. Tiriausiai būdama girta sugebėjau dar ir kokį moralą išdėstyti, tačiau net bijojau gilintis. – Ar jau dabar galėsi pati nueiti iki dušo? – aš linktelėjau tyliai sakydama „taip“. – aš tau parodysiu kur yra dušas, bet dabar konors užkąsk. – aš pagriebiau viena apelsino skiltėlę ir jau vaizdavau galinčią eiti vonios kambario link. Dabar jau suvokiau esanti nerealaus baltumo kupiname kambaryje. Viskas, net spintelė, naktinė lempa, patalai, užuolaidos, bolkonas kuris matėsi už lango, durys, net katinas kuris ikišo nosi tarpdurį, viskas buvo balta. Apniukęs dangus už lango netemdė kambario nei kiek. Mergina tikriausiai baltos spalvos maniakė arba aš prabangioje blaivykloje, nes vieninteliai nebuvę balti tebuvo kavos pupelės atspalvio lovos rėmas ir atlošas, bet taip pat labai gerai dusinam baltos galybės. Ant sienos kabėjo keli paveikslai, tačiau apart šviesių pustoniu ten nebuvo jokios įsiterpiančios kitokios spalvos. Šiaip tai mano svajonių miegamasis, tačiau ši svajonę jau buvo nugvelbta merginos kuri taip sąžiningai dabar mane bandė prikelti iš numirusiųjų. Apsidairiusi supratau, kad nematau nei vieno savo rūbelio. Jaučiau, kaip mano pačios akys, paniškai ieško bent kuo nors prisidengti, tačiau ir vėl Monika, mane pralenkė visa galva
- Va, prašau, čia halatėlis tau, kad nesijaustum nejaukiai, - ištraukdama švelnaus kreminio atspalvio apdarą iš už lovos, kuris buvo padėtas ant ten esančio minkštasuolio. – nagi eime parodysiu dušą. Negrabiais judesiai apsirengiau ir jau judėjau geradarei iš paskos, prigriebusi mobilujį. – čia dušo žėlė, čia šampūnas, čia kondicionierius, čia va sudėsiu rankšluosčius. - Palikdama mane vonioje palinkėjo sėkmės. O aš toliau raudau iš gėdos, apžiurinėdama prabangius ryškiaspalvius buteliukus tik staiga beldesys mane išgąsdino: - Veronika čia va drabužėliai tau, tam kartui apasivilkti, nes tavuosius aš išskalbiau. – ir kišdama tarp durų pilkas laisvalaikio kelnes bei džiamperį, ji greit vėl trinktelėjo durimis. Aš toliau sau degiau iš gėdos. Aš jos visai nepažinojau, siaubas kaip galėjau taip nusiristi. Žiūrėdama į vedrodį pamačiau net pagiežos vertą savo išvaizdą. Kaip man gėda, oi kaip man gėda. Stengiausi praustis kuo ilgiau, nes žinojau išėjusi turėsiu pradėti bendrauti su gelbėtoja Monika, ko labiausiai aš šiandien bijojau, bet it kempine išpurtusi mano oda, jau reikalavo lipti lauk iš gelbėjančio vonios prieglobsčio. Delsdama, netgi rengiausi lėtai, kai galų gale jau nebeišlaikė net mano kantrybė. Sutvarkiusi paskui save vonią ( bent jau taip galėjau atsidėkoti) jau bandžiau lysti lauk. Kiek pravėrusi duris pamačiau Moniką sėdinčią svetainėje prie didelio valgomojo stalo ir geriančia tikriausiai jau ne pirmą puoduką kavos. Įžvelgiau, kad tai ne mano amžiaus moteris. Ji gal keliais metais vyresnė. Ant jos kaktos matėsi nerimo raukšlelės, kurias dabar tik aš temačiau (nes daug laiko dirbu su veidų grimavimu). Pasidėjusi šale nešiojamąjį kompiuterį ji dabar vartė ritinę spaudą, kurią belaugdama kol nubusiu, jau tikriausiai ne vieną kartą pervertė. Pamačiusi mane, pro tarpelį iškišusią nosį, ji net nusijuokė.
- Atrodai kaip Pukis (katinas). – ir besijuokdama pakvietė mane šale. Aš vis dar nei galėjau, nei norėjau ištarti nors kokį žodį. Todėl pajudėjau stalo link, ir ant kėdės sukryžiavusi kojas, susiviniojusi į minkštą chalatą, susigūžiau į kamuoliuką. – Gal kavos? – nerimavo Monika. – gal ko stipriau, - ir pamačiusi mano mažyte džiugesio kibirkštį, išgirdus pastarąjį variantą, mano akyse, atsitojo ir nuėjo baro link, kuris jungė virtuvės ir valgomojo-svetainės zonas, kol ji maiše dar vieną kokteiliuka, pamačiau didelį plazmini televizorių pastatytą ant staliuko, nugara atsirėmusį į langus, kurie buvo nuo žemės iki pat lubų. Jos butas buvo nežinia kokiame aukštyje, nes galėjau tolumoje matyti tik miniatiūrinias veikiau mikroskopines pietaujančio Vilniaus žmogystas. Telvizoriaus link buvo nukreiptas dar vienas baltas baldas, vadinamas minkštuoju kampu prie kurio glaudėsi mažiukas perregimas staliukas. Čia sienos buvo pilkšvos, ne tokios šviesios. Jų nepuošė joks paveikslas. Už didelių, užuolaidomis nepaslėptų langų buvo balkonas, nors labiau priminė aptvertą aikštelė išsikišusią iš sienos ar netgi lauko terasą. Oi kaip mane kamuoja gėda, siaubingai, sopulingai, nesutvardomai, nepaliaujamai, baisinga gėda. Jaučiausi kaip kokia kaimo murzė atėjusi į rūmus, nes manoji tvirtovė tebuvo vienas kambarys, apkrautas senais baldais kuriam dar truputį jau reikės kapitalinio remonto, o štai čia, tik pažiūrėkit – prabangus butas virš Vilniaus. Monika nutraukdama, mano savigraužą pastatė priešais nosį man kokteilį, ir atsinešusi degtinaitės puslitrį padėjo vidurį stalo. Maišydama sau kokteiliuką, iš pradžių nedrąsiai pasirinkdama orą, ji pradėjo mane kalbinti:
- Jai nebūtų apsniaukę, būtų labai neralus gražus vaizdelis dabar, nors jai ir snigtų, kaip pridera gruodžio mėnesį, būtų visai gražu.
- Tai jau taip. – pasakiau kiek garsesniu balsu. – tai, kad pas mus tos žiemos pasidariusios visiškai nenormalios. Jau nebepamenu, kada tokia buvo. – vienu grukšniu išmaukiau it besiruošdama vėl apgirsti, tačiau veikiau jau norėdama tą gėdą nuplauti. Kažkodėl Monika man atrodė labai artima, gal net jaučiau kažkokį dvasinį ryšį. Tarsi naujai užsimezganti draugystė su Ieva, arba senai nemaytos sesers artumą, ar dar kžką į tai panašaus. Nors jaučiausi stebima, tačiau rytinis, o tiskliau jau dieiniu tapęs kokteiliukas, atpalaidavo raumenis, todėl nebejaučiau slegiančios įtampos. Pradėjau ramiai tardyti, kokių nesąmonių prisidirbau:
- Tikriausiai vakar padauginau, ką prisidirbau? – tačiau Monika, nesiruošdama manęs smerkti, net nežadėjo man išduoti, jau tarsi valstybine tapusia, paslapties.
- Nieekoo, viskas gerai, - patikino mane Monika, ir tęsė ginamają kalba toliau. – juk niko nenužudiai, su niekuo nermiegojai, niekam nieko neprišnekėjai, - nors nemanau, kad bučiau galėjus. – viskas tvarkoj, tik tiek, kad trūkai visiškai. Nesijaudink ir nesinervuok. Dar įpilt? – dabar jau man atrodė, kad ji bando mane nugirdyt. – gal norėsi po to pažiūrėt kokį filmą? – paklausė manęs tarsi mes abi žinotumėm mano padėtį, kuri neleido man be šiokios tokios dėkingumo bausmės, nusiplauti ir dingti namo. Todėl sutikau. Ji išsitrukė mėtinę cigaretę ir išėjo į baloną, o aš jai įkandin. Prisiminus vyšninį tabaką, mane nupurtė šleikštulys, bet gaivus oras mane, geriau negu dušas, atbudino. Ir jau pradėjau suvokti ir jausti savo kūna supančiotą į drabužius. Mačiau jos profilį ir akiniais pridengtą nosį su kuprele. Pastebėjau smulkiom raukšlelėm besibaigiančius akių vokus, kurie ryškai bylojo apie moters trisdešimtmetį. Suglumai pagauta suvokimo, jog po kambarius nebėgioja vaikai, fotelyje nekiurkso lygevertis vyras. Ji buvo vieniša. Tik katinas Pukis skaidrino jos, vienišės kasdienę buitį. Pastebėjau kad nei vonioje, nei kambariuose nėra nei vieno daigto išduodančio kitų žmonių buvimą. Net kiek pagailo, vientisos vienišės būties besijungiančios su prabangaus buto sienomis, grindimis, baltais, šviesiais baldais. Kiek pavydėjau, nes tokią vienatvę pranašavau sau. Svajojau apie tokio dydžio katiną, kurio pukai šį kartą nesukėlė man jokios alerginės reakcijos, apie baltus rūmus, kurie dabar buvo įsprausti į „prabangaus buto“ žodžių junginį, apie vaizdą pro langą, lydimą saulėtekio. Kiek neiškentus savo svajingumo paprašiau ir sau vienos cigaretės.
- Ar nebus bloga? – rupestingai pažiūrėjusi man į akis, paklausė Monika.
- Manau po tokių pusryčių, tikrai nebus, - bandžiau vaizduoti labai linksmą, ir naujam šėlsmui pasiruošusią mergiotę. – vakarėlis tesiasi. – Monika net nusišypsojo, pamačiusi mane it pakilusią mirtininkę iš ligos patalo. – be to filmui gal net reikia kokios užkandos galiu nulėkt į kokią parduotuvę popcornu. – pasisiūliau ką nors nuveikti artėjančiam filmų žiūrėjimo, seanso labui.
- Niekur tu neisi, juk drabužiai dar džiūva džiovyklėje, be to viską turiu.
Keista, bet nuo mėtinės cigaretės, visai nepykino, viskas buvo jau gerai, atgavau pradinė vakar dienos kondiciją, kurią buvau pasiekus vos tik atėjus pas Indrę, ir jau viskas pradėjo eitis kiek lengviau. Grįžusios į kambarį aš kukliai vėl įsitaisiau savo kėdėje, dabar patebėjau daug visokių interjero žurnalų sukrautų ant baro. – Interjero dizainerė. – pagalvojau sau ištardama vos girdimu garsu, sau po nosim. Todėl viskas pasidarė ganėtinai aišku. Indrutė bendrauja tik su dizaineriais, net nesuvokiau kaip aš patekau į jos draugų sąrašą, nors dabar manau ji nusipelnė moralo, dėl šiandien susiklosčiusios mano, iš abgailėtinos po truputi virstančios į pakenčiamą, padėties. Monika ištraukė popierinį pakelį popcornų ir vienu mostu įmetė jį mikrobangę.
- Kokį filmą nori pažiūrėt, turiu beprotiškai daug parsisiuntusi. Aš tai mėgstu komedijas.
- Aš tai romantinius, – paneigiau galvodama, jog pasirodžiau visiška banalybė. – bet galim pažiūrėt ir komediją. Monika ištraukusi kompaktinį diską, pasiūlė abiem priimtiniausią variantą – romantinę komediją. Aš jau taisiausi minkštajame kampe ir laukiau prisijungiančios kompajonės. Monika pasidėjo butelį šale, pripildė mano taurė „atsuktuvo“, paguldė šale dar karštų ukžkandžių sklidiną, stilinį dubenį ir kiek pamaigiusi pultelį ijungė televizorių.
Filmas buvo linksmas, juokingas, keliantis kiek niūroką dienos nuotaiką. Įkaušusios, dabar jau juokėmės kiek leido plaučiai. Vakarėjanti diena pasukusi pabaigos link, išblaškiusi pilkus, tamsius debesis net padovanojo saulėlydį. Supratau šio buto patį didžiausią privalumą kurio net pati nesugebėjau niekada įsivaizduoti ar savo fantazijose sukurpti. Per Monikos didelius langus galėjai stebėti ir saulėtekį ir saulėlydi. Nors saulės budinančių spindulių nemačiau, bet kuo puikiausiai įsivaizdavau kur yra rytai, o kur vakarai, todėl nutuokiau, iš kur ji turėjo pakilti. Visas vakaras jau įsisiubavo, alhoholis atpalaidavęs nuotaiką, romantinė komedija, keista pažintis, aplinka jau vertė mane kelti taurę už dar vieną įdomiai susiformavusią draugystę. Dar kiek įkaušusios pasileidom šokti, o sušilusios net prasidarėme balkoną. Kvatodamos negalėjome sustoti. Tik katinas sėdėdamas akamputyje niekaip nesuprasdamas šių raganiškai amazoniškų ritualų, įtariai stebėjo tirinėdamas mane – įsibrovėlę. Nors pukuotas jo snukutis jau buvo pavargęs nuo šių žaidimų, ir kiek markstėsi, klimpo į snaudulį, bet vis dar kaulelis po kaulelio tirinėjo atkutusią baidyklę. Galiausiai išsiplaiksčiusios, išsidrąskiusios, nusprendėm pritūpti prie lango. Staiga, Monikai, į galvą šovė dar viena geniali mintis:
- Apsirenk šilčiau, o aš paruošiu karšto vyno.
- Esim į lauką? – itariamai paklausiau. – juk lauke šalta ir drėgna. – nors susivokiau, kad jos balkone-mansardoje lasvai yra vietos net keturiom dvigulėm lovom pastatyti, supratau jog pasisėdėjimą pratęsim kitoje aplinkoje, tad nieko nelaukdama puoliau ieškotis savo puskailinių, o tuo tarpu Monika jau atidariusi butelį, pylė raudona vynelį į puodą. Greitai nubėgusi į tamsųjį kambarėlį ji ištraukė du šezlongus, nešdama į lauką man liepė nulupti apelsiną vynui.
Dar akimirka ir mes jau sėdim išsidrėbusios (beveik gulim), geriam karštą vyną su apelsinais ir ciniamonu, rūkom mėtines ciaretes kurių aš anksčiau žiauriai nemėgau, ir spoksom į bekraštę visatą, kurioje mirksėjo milijonas žiburiukų. Net susimąstėm koks beprasmis mūsų gyvenymas šioje erdvėje, kokios dulkės ar mikroskopinės bakterijos mes esame. Vakaras nerealus, senokai taip buvau atsipalaidavusi. Nors nerealiausia, dabar būtų turėt kokį svajonių princą šale, bet mėgavausi ir esama ompanija. Netgi toptelėjo, kad taip ir geriau, nes tokiomis situacijomis, net ir pasakose, po visko buna seksas, kuris sugadina visas tokias, nekaltumu spinduliuojančias akimirkas. Euforijos pagauta, mintyse rikiavau kiekvieną su kuriuo norėčiau pasidalinti šio vakaro romantišku jausmų trupiniais, netgi Andrių, ir jį ipaišiau, kad ir tolimiausiame eilės gale, betupintį.
Šįryt nubudau pirma. Vėl tie patys pukiniai, skalbimo milteliais ir lenoru kvepiantys patalai. Vėl tos pačios baltos lubos. Vė baltasis Pukis ir netgi ta pati Monika. Paskendusi per didelėje pižamoje ir gulinti veidu į pagalvę, - niekaip nesuprantu kaip žmonės gali taip miegoti. – užmetusi vieną ranką ant manęs, tarsi apsikabinusi, ji dabar gulėjo išsiplėtusi per visą lovą, palikdama man tik siaurą ruoželį. Tyliai nuėmusi jos ranką, užsimetusi ant pečių kreminį chalatą, lydima katino nupėdinau į virtuvę gaminti padėkos omleto. Visko ko reikėjo radau šaldytuve. Plakiau, kepiau, pjausčiau, spaudžiau šviežias sultis su tokiu pasimėgavimu senai kam begaminau. Galiausiai viską patiekusi ant stalo nupėdinau žadinti Monikos. Beveik tuos pačius žodžius tardama kaip ji man vakar, pažadinus ją iš miego supratau kaip turėjau atrodyti vakar aš: apgailėtina, tikriausiai kaip visada nusižliumbusią, blevyzgojančią apie savo, prieš beveik metus nutikusią skyrybų tragediją, galų gale nutyldyta miego, po to nubudusią nieko nesuvokiančią. Tik tiek, kad Monika šiandien daug geriau atrodė negu aš vakar. Ji, aišku, buvo taip pat nustebinta. Akyse, net, mačiau susikaupusias džiaugsmo ašaras. Tarsi garsiai pareikšdamos jog ne viena tokia aš, be atsako, darau kad ir labai nereikšmingus dalykus, tokius kaip pusryčiai. Pajutau širdį veriantį norą apkabinti ir pažadėti dar tokių omletų, jai tik ji pažadės mane dar kartą blaivinti. Vėlgi voliojomes keurą dieną prie TV, pamiršusios artėjantį darbo savaitės, juokėmės prisiminusios kokias nesamonės vakar išdarinėjom šokdamos ir stugaudamos, it vienišos vilkės. Prisiminėm net vakar gvildentas temas apie dangų, žvaigždes, mėnesieną, kol galiausiai mobiliojo telefono skambutis grąžino į realybę. Išvyday Indres vardą, ir nedelsdama pakėliau rageli vs dar kvatodama ir vaitodama:
- Morgas. Klausom. – vietoj alio ištariau ką tik sugalvotą juokelį, laukdama reakcijos.
- Veronika tu gyva? Dingai lyg žemę prasmegus. – teiravosi Indrė.
- Aš pas Monika, kai kurios draugės pakvietusios nakvoti ir po to parsivedusios berna net i taksi mašiną negalėjo įsodinti. – priekaištavau Indrei. – bet praleidom labai puikų vakarą, jai ką. – prunkšdama, cypsėdama ranka pridengtą burną šalia buvusiai Monikai, toliau juokavau. – taigi, o kaip tu su Marium? Ką gero nenuveikėt? Ar niekas netrugdė? – toliau kaip priekaištą primečiau Indrei paskutinę frazę.
- O kaip tu manai, įsivaizduok: išeinu iš tuoleto, ir namai tušti. Pasimetu, nieko nesuprantu. Kambariokiu nėra, tavęs nėra, Monikos, Mariaus taip pat. Po to Grįžo Marius ir pasakė jog tau skubiai prireikė namo, o Monika tave išlydėjo, taigi aš ta proga ir Marių išgyniau. O kaip tu pas Moniką atsidūriai?
- Ai neklausk. Ilga, dvi dienas trunkanti istorija, bet jau tuoj reiks varyt namo. – ir tai išgirdusi Monika kiek nuliūd, nors ir pačiai čia buvo gera.
- Na tai OK, susiskambinsim jai ką, manau turi, kai ką dar sužinoti, jai dar kai kurios girtuoklės neišsiblaivė dar, ir nepamena, kas penktadienį nutiko. Iki. – Indrė kaip visada, mokėjo pikantiškų detalių pasilikti desertui, net neabejojau tuo. Lydima telefono ragelyje besikartojančio monotoniško signalo, sugrįžau į šį pasaulį. Prisiminiau artėjančios darbo savaitės planus, todėl reikiejo jiems ruoštis jau šiandien. Taigi konstatavus garsiai faktą, pradėjau ruoštis namo, kad ir kaip sunku būtų buvę.
Namai. Pagaliau aš čia. Kambaryje tvyrojo nepajudejęs, atrodo nei per centimetrą, oras. Susikaupęs vienoje vietoje oro gaiviklio aromtas, tarsi po gaubru buo įkalintas deguonies. Ir vos ik įžengiau pro duris, iškart sulaukiau skambučio.
- Kaip grįžai? Ar viskas gerai? – rupestingoji Monika vėl nerimavo. – Kaune, šį savaitgali, organizuojama interjėro dizaino paroda, gal nori kartu nulėkti, nes bendradarbis susirgo, ar dar kokia velniava pas jį ten, o vienai taip nesinori trenktis į kitą miestą. – buvau pamaloninta pripažinimo, todėl kiek pasimuisčiusi (nors žinojau šitie muistymaisi čia ne vietoje), sutikau.
- O ką man reikia apsirengti, kaip atrodyti? – šito tikrai privalėjau paklausti, nes neesu mačiusi nei vieno normalaus interjero dizainerio, aišku išskyrus mamą, kuri pati išklijuoja tapetus namie, bet tai irgi nelabai galima užskaityti ypač šioje situacijoje. Todėl pamaniau, kad netikėtos apalinkybės reikalauja specialaus dresscodo.
- Nieko veronika, nesuk sau galvos. Tai ar sutinki? – aišku aš labai norėjau bent akies krašteliu pasvajoti kokius namus galiu turėti, bet neturiu. Mano lizdas, mano šventovė, mano tvirtovė, mano namai, todėl daug kartų, vaikystėje karpiau žurnalus su gražiais namais, butais, dvarais, tuo tarpu kai kitos mergaitės nešiojosi didžiausius, storiausius sąsiuvinius pilnus iškarpų su Madonnos, Shakiros ir dar visokių nuotraukų su tuo metiniais paauglių stabukais. Vaizduotėje kūriau savo namus, skaičiavau išlaidas jiems įsigyti, kuriau pati baldus. Pati sau buvau statybininkė, interjėro dizainerė ir arhitektė, netgi fengshui specialistė. – tai gerai tada, sutarta, pamatysi bus linksma. – pridūrė Monika ir palinkėjusi labos nakties padėjo ragelį
Buvau visiškai pamaloninta, didžiavausi nauja drauge. Net gal kiek turėjau įtarimo krislelį širdyje giliai, nes atrodė viskas per gerai. Į Kauna važiuosime Monikos mašina, todėl turėtų but visiškai nerealu, plius kai kaune esu gyvenusi, tad žinojau kur ir ką laisvu metu galime nuveikti.
Kitą dieną, vos tik atsidarius prekybos centrams, jau lekiau apsipirkinėti. Šokdinau visas pardavejes ir prekiautojus net trijuose didžiuosiuose parduotuvių sandeliuose, kol galiausiai išsimatavau tikriausiai visus kiek tik įmanoma galimus variantus tinkančius tokiam rimtam renginiui (bent jau man taip atrodė), visas šitas reikalas kvepėjo man kažkuo mistišku, dar nepatirtu. Galiausiai išsirinkau pilkos spalvos kostiumėlį paryškinantį liemenį ir vizualiai iškelianti krutinę, bei sijoną. Dar besitrindama, paskutinėse batų parduotuvėse, nusižiūrėjau aukštakulnius, kurie vizualiai mane darė aukštesnę. Atrodžiau pritrenkianti bisnesswoman. Beliko sulaukti savaitgalio, kurio laukiau kaip kokio pirmo pasimatymo, nors pradėjau ruoštis jau pirmadienį.
KAUNAS
Savaitė prabėgo nerealiu greičiu. Nežinau kodėl, bet labai laukiau. Šeštadienio rytas prasidėjo vonios procedūromis. Galiausiai išsitepus visokiais aromatiniais aliejais, kurių jau senai nebu tepusi ant savo kūno, pradėjau rengtis. Užsidėjau juodo nėrinio apatinukus (maža ką, gal sutiksiu savo princą pasiklydusi interjero parodos labirintuose), juodas raštuotas gėlėmis pėdkelnes, nesenai nusipirktą pilką sijoną, baltus marškinius ir švarkelį, taip gražiai išryškinančius mano taliją. Užsidėjau prados akinius, kurie kažkiek koregavo regėjimą ir buvo ištraukiami tik tokiomis įpatingomis progomis. Ir jau buvau bestaisanti biznio makiažą, kai pro duri ilėkė skubėdama Monika.
- Kiek gali puoštis, mes jau toj atsilikinėsim nuo grafiko! Nagi paskubėk, greičiau. – it akis išdegusi, skubėdama visur beprotišku greičiu. Nei kiek nepasikeitusi, nei kažkaip įdomiau atrodanti tačiau vis dar meninkė – Monika. Net kažkiek nuliūdau, o atrodo kad neužsikuičiau namie besiruošdama, o iki sutarto susitikimo laiko buvo dar apstu minučių.
Nors kai jau važiavome autostrada Vilnius – Kaunas, kiek įtampa praėjo ir mes vėl kaip aną savaitgali įsišnekėjom, netgi pradėjom juoktis, o pakelėje net sustojome nuspirkti lengvo alhoholio. Tiksliau aš gėriau miksą, o Monika cofeino gėrimą, nes jautėsi mieguista.
Laukai, klonys, pievos ir aruodai žemdirbių nusėti žiemkenčiais – viskas buvo vienos spalvos. Belapiai medžiai, sudžiūvę, sustagarėję varnalėšų stiebai kelkraščiuose, viskas rudeniškai pilka, purvinai geltona, parudavę. Dangus eilinį karta apsniaukęs, vietoj sniego dalinantis lietų, o karts nuo karto mašiną pagavęs vėjo gūsis atrodo tuoj nuneš nuo greikelio. Tačiau mašinoje buvo šilta ne tik nuo butelioko alhoholio, bet ir karštą vėją pūtė mašinos kondicionierius. Artėjant link Kauno, jau įsijautėm dainuoti lietuviškos estrados dainas, kurios skambėjo linksmai, šį kartą net juokingai. Garsiai dainavom apie garbanotus damos plaukus, ir juos paliesti norėjusius nežinomuosius, apie laukines rožes ir jų skinti nesirįžtančius kitus nežinomuosius, etgi kelias lietuvių liaudies dainas apie sakalėlį, bernužėlį ar dar kokį tai kardelį. Šale trūko vienintelio, praitas linksmybes mačiusio Pūkio.
Dar neprivažiavus Kauno, nuspredžiau paprašyti Monikos sustoti sekančioje stotelėje. Baisiai norėjau į tuoletą, o dar labiau papildyti alhoholio atsargas, nes jau buvau pagavusi „kablį“. Taigi sustojome prie degalinės ir ilėkusi vidun, pirmiausiai puoliau į tuletą. Staiga, kažkur tolumoje išgirdau, nulaidų reikalaujantį vyrišką balsą, kuris man iki skausmo buvo pažįstamas. Tai buvo Andrius. Ką jis čia veikia? Kur važiuoja? Gal net nevienas? O velnias tikrai nenoriu dabar jam papulti į akis. Nusprendžiau pasislėpti už degalinėje esnačių prekių lentynų ir pritūpusi palaukti, nes bet kokiu atveju visi keliai dabar vedė tik pro kasininką ir Andrių. Velnias, velnias, velnias. Kurių galų jis čia dabar kažką daro. Oi kad tik nepamatytų. Klūpėjau ant vieno kelio ir tarsi skaičiau kažkokio mašinu skysčio cheminę sudėtį, vis per tarpus besidairydama ar jis jau išėjo. Savaime aišku kažkam, mane reikėjo išduoti.
- Panele, gal galiu jums padėti? – geradaris išdavikas pamaniau. – Panele ar jums viskas gerai? – paklausė kasininkas, pamatęs piršta ant mano lūpų ir šniokšiantį šnypšiantį garsa iš jų, taip patraukdamas Andriaus dėmesį. Kadangi jau nebeturėjau kur dėti akių, ir mano slėptuvė buvo išduota teko atsistoti, ir dideliai brangiausiojo nuostabai, aš išsitraukiau iš šaldytuvo porą šaltu buteliukų alhoholio, ir netardama nei žodžio priėjau prie kasos usimokėti. Kas man beliko, bet buvau žiauriai pikta ant kasininko Kęstučio.
- Oooo, Veronika?! – įdėmiai nužiūrinedamas mane ir vis dar bandydamas įsitikinti ar čia tikrai aš, nustebo. – ką tu čia veiki?
- Važiuoju į Kauną, į parodą. – atrėžiau, akivaizdžiai parodydama savo nepasitenkinimą šiuo netikėtu susitikimu. – o tu ką čia?
- Nieko, važiuoju iš medžioklės. – žinojau, kad meluoja todėl per daug nesigilinau. Greitai susirinkusi savo turtą, nemaloniai dėbtelėjau į kasininką Kęstutį ir vos nesusitrengdama tarpdurį pečiais, prasilenkiau su Andriumi, kuris truputėli numušė nuotaiką. Nebesinorėjo dainuoti. Monika iškart pastebėjo pakitimus mano veide, bet nesirįžo klausti, nes kaip sakiau kažkokiu būdu ji jaučia, kada galima įsiterpti ir kada ne. Supratau, kad Andrius atvažiavo iškart po mūsų, o Monika buvo pavažiavus jau kiek toliau. Todėl paprašyta paspausti, ji mykė greičio pedalą iki dugno. Ir štai miestas Kaunas. Kaip visada niūrokas savo žmonėmis (bent jau tie kuriuos mačiau gatvėje), pilkais aligatviais, šiukšlių pilnomis šiukšledėžėmis, toks kiek pavargęs ir svarbiausia niekur kitur, tik čia ant kiekvieno kampo didžiausi plakatai su šūkiais „ čia gera gyventi“, „nešiukšlinkime savo miesto“, „myliu Kauną“. Nors atrodo žmonės, matan visą aplnką, elgiasi kitaip. Pravažiuojant centrą, Laisvės alėjoje, pamačiau daug kaunietiškų, savaip įdomių, atrodo likusių nuo sovietinių laikų poniučių. Keistoka atmosfera čia. Net ngaliu įsivaizduoti, kaip čia metus gyvenau. Nors šiokia tokia nostalgija išlikus, nes čia pradėjau savarankišką gyvenymą, pirmą kartą paragavau kas yra tėvų neribojama laisvė, pirmas cigaretės dūmas, pirmi tikri tūsai netgi pirma tikra meilė su kuria prasitasėme beveik metus, jai ne daugiau.
Privažiavome parodų centrą. Prie iėjimo buriavosi pulkas žmonių. Monika prasispraudusi iki registratūros pasiėmė dvi korteles su užrašu „DALYVIS“ ir paduodama man paskubino greičiau eiti pro kraštines duris. Buvau kiek apstulbusi. Nesžinojau, kad čia busiu su dalyvio statusu. Nustebau sužinojusi, jog Monika čia eksponuoja savo kurta namų stilių. Ėjome ilgu koridoriumi, Monika ėjusi pirma iš lagaminėlio išsitraukė akinius ir bloknotą kuriame buvo susegta šusnis kažkokių dokumentų, o staiga atsidariusios durys kiek apakino dar riškesnia šviesa. Mes patekome į didelę salę kurioje buvo dar daugiau, visokio plauko menininkų, beiškančių žmoniu (tikriausiai jiem pasiseke nes jau turi susikūrę savo jaukius lizdelius), žiūrovų, vertintojų ir teisėjų ar tiesiog šiaip slampinėjančių ir žioplinėjančių, tokių kaip kadaise buvau aš. Nespėjau net pamatyti Monikos ekspozicios, kaip išgirdome jos vardą ir pavardę, skelbiančius laureatę. Buvau dar labiau priblokšta, dabar jau visų nuotykių vienoje krūvoje. Ji ne tik čia tėjo pasižiūrėti ar pažioplinėti, bet ir sudalyvavus laimėti. Pasirodo visą savaitę lauriatė gyveno Vilnius – Kaunas maršrutu. Čia beveik pati viena kūrė net nežinau kokio, nes dar neturėjau galimybės apžiūrėti, kambario berods miegamaojo interjerą. - O velnias. – nebuvau pasiruošusi visai šitai gausai, pro akis lekiančių žmonių, nuotykių ir laimėjimų.
Galų gale, prasispraudusi pro minią sveikinančiųjų ir šiaip išsižiojelių, grįžo pas mane.
- Veronika, jai ne tu aš čia šiandien net nebūčiau dalyvavusi, - dar labiau mane išmušdama iš vėžių išrėžė Monika. – po praito savaitgalio, pamiršau visas depresijas, ir per savaitę viską čia susiruošiau. - nors prizinė vieta jai, jau buvo prognuozajama iš anksčiau, bent jau pati taip sakė. Taigi apkabinau, sveikindama pabučiavau į skruostą, ir vėlgi net nemačiusi Monikos ekspozicijos nudūmėm į centrą kur nors papietauti. Monika vaišino, nes reikėjo aplaistyti laimėjimą ir taurę. Aš net pradedu jaustis nejaukiai, nes ji man neleidžia susimokėti pačiai, tirdama vyno taurėje besiteliuskuojantį vna pamasčiau apie vyrų prasmę šiuolaikinėje visuomenėje. Priėjom tokį laikmetį, kai moteris vaišins moterį romantika, vakarienėmis, gelbės jas sunkiais rytai, stebės žvaigždes tarp saulėlydžių ir sulėtekių? Ar vstantis mokslui ir medicinai nebus išnaikinta nereikalinga vyrų rasė, kaip piktžolės iš gėlių darželio? Juk kai bus galutinai išrastas klonavimas ar dar koks nors keisčiausio būdo apvaisinimas, jų tiesiog neprireiks, vistiek dauguma net nenutuokia, kaip padaryti, kad tau būtų gerai, kai paguosti ar padėti įveikti depresiją. Galų gale koks yra svarbus žvaigždžių stebėjimas prisijaukinus šaltį ir karštą vyną... Ir kam visa tai, dabar mum reikia iš jų – vyrų, kai tokios dvi žaviai žavingos merginos turi vieną kita vaišinti, palydėti į renginius, kartu pietauti prabangiame restorane, suteikti to ko vyrai atrodo suteikti negali. Vis dar pasimetusi stebėjau kaip Monika niekaip negalėjo padėti ragelio, nes vis priiminėjo sveikinamuosius skambučius. Kažkiek pavydėau jai sėkmės, nes žinau – pati nekada nesukaupsiu tiek drąsos, kad laisvai per savaitę sukurpčiau kokį, konkursinio vardo vertą makiažą. Kažkada net nesugebėjau į modelių atranką nueiti, net tada kai tai buvo antra pagal profesiją Lietuvoje, specialybė – nors tada labai kvietė, bet viskam kaip visada pritrūko drąsos. Sėdėjau ir galima sakyti jau pasidarė kiek liųdnoka, nes po kiekvieno skambučio Monika vis atsiprašinėjo, net atrodytu kartais visai spėdavo. Ta taip ir vyko visas mūsų pasisėdėjimas mano pasidžiaugimas kitų, džiaugsmo akimirkomis, o ji tik juodavosi, dėkodavo, atrodo net nesiskubindavo baikti pokalbi.
Aš pavalgiau, išgėriau, ir dar kart išgėriau, ir dar, o ji net nespėjo pargauti, kai aš supratau, kad vakaras ir tikriausiai artimiausią pora savaičiu bus tokios. Nenorėjau sakyti, kad tai nemandagu, ar negražu, vis dėl to buvau pasižadėjusi jai, kažkiek nuo jos priklausiau. Nesvarbu net tai, kad tikriausiai dabar galėjau skirti kokį pasimatyma, kokiam nors veikėjui, arba bent jau susitikti su Andriumi, kad ir dėl toio papraščiausio dalyko kaip seksas (kuris ne taip dažnai atnešdavo ir man malonumo desertą)
Parašiau trumpąją žinute Monikai, kai ji galės tegu pradeda valgyti, nes aš tuoj prisigersiu, ir tame tarpe tarp pokalbiu ji pamačiusi žinute vis dėl to padėjo telefono ragelį ant stalo, kaip supratimo įrodymą, ji net jį išjungė. Ačiū Dievui! Ir paskubomis ji susikimšo maistą, nes mūsų dar laukė idomus afterpartis.
Taigi pagaliau mes ir vėl pajudėjome. Nors vėlgi, nepamirškime, jog aš jau gerai įkaušusi, ir koordinacija kiek sutrikusi. Kaunas nakty – man visada atrodė žiauriai ramus. Prasidėjus visokioms anti krizinėms taupymo programom, daugelis šviestuvų gtvėse buvo išjungti nors į akį durk, nieko nesimato net su tolimosiomis šviesomis. Važinėjome po miestą ratais, apsukusios dar vieną ratą sukdavome dar vieną. Pagaliau po kelių skambučių Moniką rado išėjimą iš šio nesibaigiančio gatvių labirinto. Ir mes įsiliejome į masę žmonių, kurie buvo susirinke didilaime, naujausiame architektūriniame šedevre. Stilingi jaunuoliai (tikriausiai kokius nors menus studijuojantys žmonės), žavus vyrai ir moterys, nešini taurėmis kokių nors alchoholinių gėrimų, visi šnekučiavosi kašką aptarinėjo. Mum iėjus pasigirdo plojimai. Buvom dėmesio centre, nejučia vėl likau viena. Kol ieškojau dar vienos alchoholio dozės atsidūriau labai jau modernioje virtuvėje kurioje buvo išstatti buteliai įvairiausių gėrimų. Prigriebiau Vermuto butelį, ir ieškodama taurės išgirdau žmogaus žingsnius už nugaros.
- Taurės viršutinėje lentynoje. – pasakė viriškis, rodydamas man į tamsaus medžio spintelė. – Viena geri? Kvepia alchoholizmu. – neatstojo geradaris.
- Mano kompanionė, turi kuo užsiimti, ai šiandien svarbi diena, sulaukė pripažinimo. – norėdama, liti viena buvau ne mandagi, nes vistiek nuotaikos jau nebuvo. Tada vaikinas atėmęs iš rankų vermuto butelį, iš tos pačios spintelės ištraukė martinio taurę, įmete pora ledukų ir citrinos gabalėlį.
- Reikia gerti pagal visas tradicijas, kad galėtum pajusti tikrą skonį. – tarsi senolių išmintį porindamas, padarė man sauso martinio kokteiliuką.
- Tomas. – kiek susižavėjusi priėmiau geradario iššukį priimdama taurę martinio. Ir gėrimas tikrai pateisino lūkesčius – mano veide atsirado šypsena.
- Veronika, - atsakiau jam. – malonu susipažinti. – ai netgi pakvipo nežlugusiu vakaru, o gal netgi visai įdomiu vienkartiniu nuotykiu. Tamsiaplaukis, trumpaplaukis, akiniuotas, kostiumuotas vaikinas atrodo nelabai norėjo palikti manęs vienos, todėl pasidaviau jo flirto menui.
- Ką čia veiki?
- Atlydėjau draugę, bet kažkur išdavikė pasiplovė, tai va ir geriu viena.
- Mačiau jus abi arodoje, perduok sveikinimus. – tai tardamas jis priėjo ir pabučiavo mane, ibrukdamas liežuvį man į burną.
- Nieko sau! – atšokdama trenkiau per veida. – Linkėjimai! – ir jis atšoko išsigandęs, akiniai kažkur nukrito už didialio virtuvinio stalo, garsiai tekšdamiesi ant žemės, bet Tomas nenusileido. Nors toks akiplėšiškumas, mane išdidžiai sudomino. Gal netgi pasijutau įvertinta tokio akibrokšto.
Jis ramiai pakėlė savo akinius nuo žemės, ir atsistojęs stalo gale, atrodo netgi mėgavosi netikėtu smūgiu. Niekad nelaikiau savęs lengvai išprievartaujama, bet žinau jog to tikrai norintis žmogus rastu būdų kaip tai padaryt. Prasidėjo žaidimas katė pelė. Jis ėjo viena puse stalo aš kita. Tokiu būdu apsukome ratą laikrodžio rodyklės kryptimi. Tai buvo ne tik žaidimas žodžiais bet ir judesiais. Priėjusi tą vietą kur stovėjo butelis, vėl įsipyliau gėrimo. Virtuvėje pasidarė taip karšta, kad ledukai mano taurėje beprotiškai greitai tirpo, o gal tai netgi įkaitęs mano kūnas, lydė sustingusi vandenį. Staiga vaikinas pasivijęs mane, ramiai iš nugaros apkabino ir atrodo nenorėjo niekur paleisti, tačiau netikėtai į virtuvę iėjo Monika ir pamačius situacija giliai suglumo. Atrodo netgi įsižeidė.
- Veronia, mes išeinam, nes matau čia vakaras tau gali baigtis blogai. – pasirodo vaikinas kurs mane darbar laikė glėbyje, bandė bučiuoti ir gainiojo mane kaip pele po virtuvę buvo dar vienas jos eksas. Net nustebau, įvikių eigos ir netikėtumo.
Ji paėmė mane už rankos ir išsitempė visiems žmonėms matant. Pasijautau tikra šliurė, kokia tik begali būti tampoma ir tasoma moteris. Buvo įsodinta į mašiną, ir mes dideliu greičiu nuvažiavom nuo kažką švenčiančios minios. Vos spėjau akimis atsisveikinti su visa gauja nustebusiu žmonių.
